#supratimas

[tomasyono]

Ar šuo yra geras antidepresantas?

Ar šuo yra geras antidepresantas? Ta prasme priežiūra/rūpestis šunimi, padeda nuo depresijos? Puikus klausimas! Nekartą minėjau, kad gamta yra penkiasluoksnė: akmenys, augalai, gyvūnai, kalbantieji ir gryna energija (šviesa). tiksliau taip: gryna energija (šviesa) kalbantieji gyvūnai augalai akmenys Žmoguje glūdi visi šie 5 sluoksniai. Žmogus irgi yra gyvūnas – pats gudriausias iš visų…

[sventasisrastas]

Patarlės 3:13-14 📖

[sventasisrastas]

Barucho 3:14 📖

[miegantipanda]

Pasitikėk jausmais ir suprask save.

- -

“Visus kitus jausmus užgožia pyktis. Mes nekenčiame savęs, kad nesugebame būti kitokie negu esame. Nesugebame būti geresni.  Mes jaučiame neapykantą.

Jausmais reikia pasitikėti. Nesvarbu, ar jūs esate kokios nors ideologijos šalininkas, ar sensualistas, jūs paklūstate stimulams, manydami, kad jie yra jūsų kelrodžiai į pažadėtą žemę. Nieko panašaus. Jie yra rifai, pro kuriuos jums reikia praplaukti, į kuriuos jūs nusibrozdinate savo šonus. Praplaukę vieną, horizonte matote kitus. Bet žiūrėti teisybei į akis jūs negalite, todėl prisiverčiate tikėti visu tuo mėšlu, kurį skleidžia žmonės, nors instinktyviai laikote juos melagiais, bet jūs kartojate tą melą patys sau ir kitiems, tikėdamiesi, kad, kartodami tuos prasimanymus pakankamai dažnai ir nuoširdžiai, pasieksite tą dievišką būseną, kurį priskiriate tiems, kurie kartoja tuos prasimanymus dažniausiai ir aistringiausiai.

Bet jums nepasiekti to lygio, o jeigu net ir pasiektumėte, tai nevertintumėte šito, nes suvoktumėte, kad niekas jau nebetiki didvyriais. Mes žinome, kad jie paprasčiausiai nori įpiršti mums kažką, ko mums nereikia, ir neduoti to, ko mums iš tikrųjų reikia. 

Gal tai ir gerai. Gal mes galų gale pradedame suprasti save. Baisu, kad mes mirštame tokie vieniši, bet tai nėra baisiau už gyvenimą vienatvėje...” – Irvine Welsh (iš knygos “Purvas”)

- - 

Photo by Umberto Shaw from Pexels

[kkomentarai]

Am...

[at-the-sun]

Visa ko pradžia, man atrodo, yra ten, toli vaikystėje, kur žmogus pirmą kartą supranta, kad pasaulyje jis gyvena ne vienas, kad jo rankos, ir širdis privalo ką nors pridengti nuo skausmo, prievartos, melo, kad jis privalo būti žmogumi. Tai aukščiausia ir sunkiausia pareiga.

[debesytis]

Ir tada supranti, jog nesupranti nieko.

Bandai improvizuoti savo laimę, išsivaizduoti, koks būtum laimingas, jei tik juodais potėpiais niekas nebūtų apgaubęs Tavo balto pasaulio. Tačiau nesupranti, ar ne pats įlindai į juodų dažų dėžutę. Džiaugsiesi, kad egzistuoji ir randi daugybę priežasčių likti pasaulyje, kuriame gali įgyvendinti svajones, kurti savas iliuzijas, tačiau niekaip nesutramdai troškimo susitikti mirtį dabar, sesę - kurios teigiamų pusių nerandi. Nesupranti iš kur toks netramdomas, o gal tik numatomas skausmas, kuris kelia norą susitikti. Matai iliuzijas. Pasaulis- didelė iliuzija. Tiki Dievu, Šėtonu, manai, kad jie iš tikrųjų egiztavo. Teigi, jog į dangų kopečių nėra, o meilės neina apkabinti. Ir niekaip nesupranti, kodėl ši teorija tikra, galbūt ji tik pripažinta labiausiai? Sakai, jog laimė ateina, bet ar svarstei, jog galbūt ji šlaistosi gatvėmis, rusena laužuose, važinėja traukiniais, byra nuo medžių šakų- vietoi spalvingų rudens lapų, spraudžiasi tarp žvaigždių ir bando užkariauti orą, kuriuo tu kvėpuoji, kad tik pajaustum ją. O tu sėdi ir lauki, kol ji ateis, kai Tau reikia tik įkvėpti, nes laimė visą laiką bėga paskui Tave. Ir nesupranti kas ji. Apie ją kalba visi geru žodžiu, tačiau niekaip nepaaiškina kas ji. Dar viena iliuzija?

Galiausiai viską apsvarstęs supranti, jog net to, ką parašei ar bandei suvokti - nesupranti.