Pastaruoju metu daug svajoju apie žydrą dangų, kuriuo lėtai plaukia debesys. Apie saulėtas dienas ir tą jausmą, kai tiesiog žinai, kad viskas yra gerai, ir jautiesi toks lengvas kaip pūkas, ir jokios pasaulio problemos tavęs neliečia. Svajoju apie tai, kaip aš ir mano geriausi draugai kartu smagiai leidžiame laiką ir mums nieko daugiau nereikia, apart vienas kito draugijos, o žinojimas, kad visuomet būsim vienas šalia kito kai prireiks, suteikia tiek daug laimės ir drąsos... Mums visiems sekasi kopti per gyvenimo kalnus, o įveikti sunkumai tik prideda mūsų istorijai skonio. Mano širdyje dega meilė gyvenimui ir pagaliau randu savo vietą pasaulyje. Žmonės aplink mane - laimingi, nuolant kuriantys ką nors naujo ir besidžiaugiantys saule. Tiesiog labai pasiilgau to vejavaikiško džiaugsmo, kai visas negatyvas - kažkur toli, ir tu tiesiog džiaugiesi šia akimirka. Tave priima tokį koks esi - bailus ar drąsus, tylus ar triukšmingas, vienoks, anoks ar dar kitoks, ir tu jautiesi laisvas būti savimi. Tikuos tai kada nors pavirs realybe.