Jurbarko Kristijono Donelaičio evangelikų liuteronų bažnyčia
(K. Donelaičio g. 43, Jurbarkas)
Jurbarke evangelikų liuteronų parapija buvo įkurta XIX a. viduryje. Amžiaus pabaigoje pastatyta pirmoji medinė bažnyčia. Sovietiniais metais bažnyčia buvo uždaryta, jos pastatas naudotas kaip sandėlis, galiausiai jis virto gyvenamuoju namu.
Evangelikų liuteronų bendruomenė Jurbarke naujai susibūrė 1989 m., o 1994 m. pradėta statyti nauja mūrinė bažnyčia. Tačiau trūkstant lėšų, darbai sustojo. Statybos atnaujintos 2008 metais. Bažnyčia oficialiai atidaryta 2014 metais. Galima sakyti, pataikėme į įkurtuves.
Pirmoji bažnyčia Jurbarke pastatyta XV amžiuje. Vėliau, jau XVI a., karalienė Bona Sforza nurodė pastatyti naują bažnyčią. XVII a. ši bažnyčia atstatyta. XVIII a. apdegė ir vėl atstatyta.
Dabartinė mūrinė neogotikinė bažnyčia pastatyta 1901–1907 metais. 1940 m. per gaisrą sudegė bažnyčios stogas ir vidus, bet po metų ji buvo suremontuota. Per II pasaulinį karą sudegė bokštų viršūnės. Vėliau bokštai buvo atstatyti, bet jau žemesni. 1992 m. buvo suprojektuotos, užkeltos ir pritvirtintos naujos 21 metro ilgio bokštų smailės.
Bažnyčios šventoriuje eksponuojamas 1674 m. išlietas varpas.
Daugiau bažnyčios nuotraukų.
Žiūrėti FindLithuania.com didesniame žemėlapyje
Šaltiniai: lt.wikipedia.org, Architektūros ir urbanistikos tyrimų centras.
Vilkijoje bažnyčios būta jau XVI amžiuje. XVIII a. bažnyčia degė, buvo atstatyta, vėl degė, galiausiai pastatyta nauja bažnyčia. Toji XIX a. pabaigoje irgi sudegė.
Dabartinė mūrinė bažnyčia pradėta statyti 1901 m. naujoje vietoje ant kalno. Žmonės kalba, kad tuo metu kunigavęs Butkus sušaukė žmones į susirinkimą ir tarė:
Bažnyčios negalima statyti kišenėje. Sinagogoms reikia upės, vandens. Mums – kalnų, debesų. Bažnyčia turi rodyti kelią dangun.
Kalnas pasirinktas išties neprastas. Nuo bažnyčios šventoriuje įrengtos regyklos matosi Nemuno vingis. Gaila, mes nuvykome beprasidedant audrai, tad viskas buvo apniukę. Ir miestelio apžiūrėti nespėjome. O jis tikrai vertas atskiro pasivaikščiojimo.
Bažnyčios statyba užtruko, nes lėšų trūko, žmonės nenorėjo aukoti, nes jiems atrodė, kad tokios didelės bažnyčios nereikia. Keliems kunigams mirus, ją statyti pabaigė klebonas Stanislovas Bačkis. Jis ėmėsi ūkininkauti ir įkūrė kelias plytines, kuriose išdegtomis plytomis ir buvo baiginėjama bažnyčia. Bažnyčią dykai statė patys valstiečiai. Kalbama, kad bažnyčios statybose dalyvavo ir prijaukinta meška. Statyba baigta 1908 metais.
1930 m. įsikūrus vienuolėms Darbo seserims, pradėjo veikti jų privati koplyčia. Po metų ji perkelta į naują vietą ir padaryta vieša. Deja, 2012 m. bažnyčia sudegė. Įtariama, kad ji buvo padegta. Bažnyčios vietoje likę pamatai, varpinė ir apdegusi Švč. Mergelės Marijos skulptūra. Tačiau vis tiek verta aplankyti tą vietą.
Raudondvario Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės bažnyčia
(M. Valančiaus g. 9, Raudondvaris, Kauno r.)
Iš pradžių XVIII a. pabaigoje Raudondvaryje buvo pastatyta medinė koplyčia. 1851 m. grafas Benediktas Emanuelis Tiškevičius bažnyčiai skyrė 33 ha žemės, o kitais metais buvo įkurta parapija. Tada 1852–1856 m. pastatyta mūrinė bažnyčia. Ją suprojektavo italų architektas Laurynas Cezaris Anikinis.
Per I pasaulinį karą Kauno tvirtovės komendanto įsakymu buvo išsprogdinti bažnyčios bokštai, o vėliau susprogdinta ir visa bažnyčia. Tarpukariu ji atstatyta pagal Vaclovo Michnevičiaus projektą. Per II pasaulinį karą bažnyčia vėl buvo apgriauta pataikius dviems bomboms. Sovietmečiu ji suremontuota, bet jau be viršutinės bokštų dalies.
Pasakojama, kad Raudondvario dvaro pilį XV a. antroje pusėje pradėjo statyti Kauno pakamaris (toks anų laikų teisėjas) Vaitiekus Dzevaltauskas. O XVII a. dvarą iš Jono Eustachijaus Kosakovskio įsigijo J. Radvila (pagal wikipedią Mėgstantys romantiką gali tikėti istorija, kad Žygimantas Augustas savu laiku Raudondvario dvarą padovanojo Barborai Radvilaitei, kuri ir užsakė, kad jai ši pilis būtų pastatyta.
Bet kokiu atveju, Radvilos dvaro ilgai nevaldė. XVII a. viduryje jį įsigijo Vorlovskiai, XVIII a. – Zabielos, o XIX a. – Tiškevičiai. Per 1831 m. sukilimą tuo metu mediniai rūmai apdegė, todėl Tiškevišiams teko juos atstatyti ir rekonstruoti. Taip atsirado mūriniai rūmai. Vėliau Tiškevičiai pastatė ir oranžeriją, oficinas, arklides, ratinę.
Valdant Tiškevišiams rūmuose veikė dailės galerija, biblioteka su 10–20 tūkstančių knygų ir rankraščių. Šalia rūmų Tiškevičiai įrengė parką.
I pasaulinio karo metais dvaro rūmuose įsikūrė vokiečių Oberosto (toks didelis administracinis–teritorinis vienetas) valdybos būstinė. Tarpukariu čia buvo vaikų namai. Per II pasaulinį karą vokiečiai rūmus ir oranžeriją sudegino.
Sovietmečiu dvaras buvo atstatytas. Jame veikė Lietuvos žemės ūkio mechanizacijos ir elektrifikacijos institutas.
Šiuo metu dvare vyksta Kauno rajono civilinės metrikacijos santuokos, konferencijos, koncertai, valstybinių dienų minėjimai. Ledainėje įsikūrė Kauno rajono turizmo ir verslo informacijos centras. Oranžerijoje veikia restoranas.
Miestelis Prienų rajone, 15 km į rytus nuo Prienų, įsikūręs šalia Jiezno ežero. 2011 m. Jiezne gyveno 1 204 gyventojai.
Tarpukariu Jiezne buvo 117 namų, veikė lentpjūvė, garo malūnas, buvo 18 krautuvių, įsteigta biblioteka. Po Antrojo pasaulinio karo Jiezno apylinkėse veikė Tauro apygardos Geležinio Vilko ir Dzūkų rinktinių partizanai. Sovietmečiu veikė čiužinių siuvimo fabrikas, Kauno elektros variklių gamyklos filialas, traktorių remonto dirbtuvės. Yra palaikomojo gydymo ligoninė, pirminės sveikatos priežiūros centras, muzikos mokykla, specialioji internatinė mokykla, kultūros namai, vaikų globos namai.
Manoma, kad Jiezno pavadinimas kilęs iš vandenvardžio. Tačiau nėra aišku, kurio konkrečiai: Jiezno ežero, upelio Jieznelė ar raisto Jieznis. O padavimas štai ką pasakoja:
Jiezno ežeras buvo labai gilus, ir jo dugno nieks nepasiekdavo. Sakydavo, kad jis be dugno. Iki PacųJieznas priklausė Jakaterinos palikuonims. Vieną kartą puotaudami prie ežero jie nutarė įsitikinti, ar tikrai ežeras be dugno. Nėrė vienas – nepasiekė dugno, antras – taip pat. Pagaliau nėrė trečias ir ilgai neišnėrė. Visi nuščiuvę laukė. Pagaliau jis išniro ir sušuko: Есть дно! („Yra dugnas!“). Nuo to laiko ežerą vadino Jiezno vardu, o miestelis taip pat liko Jieznas.
Jiezno herbe pavaizduota skrendanti sidabrinė sparnuotos moters figūra su sparnais virš nugaros, auksiniais sandalais, su auksine juostele plaukuose, rankose laikanti auksinę ąžuolo šaką su lapais ir gilėmis. Ji simbolizuoja 1919 m. lietuvių pergalę. Herbas patvirtintas 2002 metais. Istorinio herbo Jieznas neturėjo.
Aplankykite:
Jiezno aikštę
Jiezno dvarą
Jiezno Šv. arkangelo Mykolo ir Jono Krikštytojo bažnyčią (Vilniaus g.2)
Miestelis Prienų r., įsikūręs 28 km į rytus nuo Prienų. 2011 m. Stakliškėse gyveno 747 gyventojai.
Stakliškių pavadinimo kilmė nėra žinoma. Viena iš versijų, kad jis kilęs nuo žodžio „staklės“, tačiau priesaga -iškės dažniau siejama su pavardėmis.
Istorinis Stakliškių herbas „Dievo Apvaizda virš griūvančio miesto“ patvirtintas 1792 m. Manoma, kad griūvančio miesto siluetas nusižiūrėtas iš Stakliškių bažnyčios dailės. Dabartinis stilizuotas herbas patvirtintas 1997 metais.
Aplankykite:
Stakliškių Švč. Trejybės bažnyčią (Vilniaus g. 5)
Stakliškių midaus gamyklą (Trakų g. 9)
Miestelis Švenčionių rajone, įsikūręs 38 km į pietvakarius nuo Švenčionių prie Žeimenos ir Dubingos santakos. 2011 m. Pabradėje gyveno 5 994 gyventojai.
1939 m. netoli Pabradės caro laikų poligone buvo įkurta sovietinė karinė bazė. 1940 m. birželio 15 d. iš čia išsiveržė vienas iš Lietuvos okupacijos srautų. 1940 m. Pabradėje buvo įkurta priverčiamojo darbo stovykla, kurioje buvo kalinami komunistai. II pasaulinio karo metu čia kalėjo fašizmo priešininkai, vyko masinės žudynės.
Sovietiniais metais Pabradėje atidaryta lietuviška septynmetė mokykla, vėliau pertvarkyta į vidurinę, veikė kultūros namai, rusų ir lenkų vidurinė mokykla, biblioteka, muzikos mokykla. Atkūrus nepriklausomybę Pabradėje įkurtas Užsieniečių registracijos centras.
Pabradės pavadinimas kildinamas nuo žodžio „brada“. Toje vietoje, kur įsikūrusi Pabradė, būta brastų per Žeimeną. Spėjama, kad nuo žodžių junginio „palei bradą“ ir atsiradęs vietovės pavadinimas.
Pabradės herbą praeito amžiaus septintajame dešimtmetyje sukūrė dailininkas Arūnas Tarabilda. Herbe panaudotas brastos motyvas, o stilizuoti sakalai vaizduoja senovės medžioklę. Kiek pakoreguotas dabartinis herbas patvirtintas 2006 m.
Aplankykite:
Pabradės Švč. Mergelės Marijos Šeimų karalienės bažnyčią (Įkalnės g. 7)
Pabradės Šv. Sergijaus Radonežiečio cerkvę (Bažnyčios g. 20)
Miestelis Ukmergės r., įsikūręs beveik 20 km į šiaurę nuo Ukmergės. 2011 m. jame buvo 365 gyventojai.
Apie miestelio pavadinimo kilmę Taujėnų miestelio bendruomenė gali papasakoti ne vieną istoriją:
Taujėnų vardas kilęs nuo tos vietos gyventojų pertaro „taujėnai“. „Taujėnai, kaip išsigandau“, „Nuvažiavau, taujėnai, į malūną ir išbuvau 3 dienas.“ Kaimynai ir praminę šios vietos gyventojus „taujėniškiais“. Ilgainiui „taujėnai“ virto vietovardžiu „Taujėnai“.
Mirdamas vienas iš kunigaikščių Radvilų, kuriam seniau priklausęs Taujėnų dvaras, atidavęs savo jauniausiam sūnui visus turtus ir lietuviškai ištaręs: „Tau vienam“. Nuo to laiko esą „Tavenai“, vėliau „Taujėnai“.
Labai šaltą žiemą siauru užpustytu keliu važiavę pro Taujėnus du kilmingi ponai: vienas – nuo Panevėžio, kitas nuo – Ukmergės. Susitikę jie ties Taujėnais. Kelias siauras, užpustytas, negali prasilenkti, o kadangi abu – kilmingi ponai, nėra kuriam trauktis iš kelio. Taip jie susibarė, vėliau pradėjo muštis su ienomis sakydami: „Tau iena, tau iena“. Todėl tos vietovės pavadinimas ir likęs Taujėnai.
Dar tais laikais, kai Lietuvoje buvo baudžiava, į šį kraštą atvažiavo ponas su sūnumi Janu. Išlipę iš karietos žvalgėsi aplinkui. Vyresnis ponas apibrėžė ranka lanką ir sako sūnui: „Tau, Janai, šita visa žemė.“ Vietiniai žmonės, išgirdę taip sakant, ir pavadino šį kraštą Taujanais, tik vėliau virto Taujėnais.
Taujėnų herbas patvirtintas 2005 metais. Taujėnų apylinkėse suka lizdus reti, pagal Europos Sąjungos standartus I kategorijos saugotini paukščiai, tarp jų – juodasis gandras. Kadangi dvaro rūmų ir bažnyčios fasaduose yra dorėninės kolonos, buvo nuspręsta vienu iš simbolių pasirinkti kolonas, kitu – juodąjį gandrą. Istorinio herbo Taujėnai niekada neturėjo.
Aplankykite:
Taujėnų Šv. Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčią
Taujėnų dvarą
Daugiau Taujėnų nuotraukų.
Šaltiniai: Taujėnų miestelio bendruomenė, lt.wikipedia.org.
Kuršėnų dvaras yra vienintelis Lietuvoje išlikęs leninis dvaras. Lenu buvo vadinamos žemės su visais priklausiniais, kurias senjorai už tam tikras paslaugas perduodavo savo vasalams. Taigi 1564 m. Žygimantas Augustas leno teise valdą atidavė pilininkui, Smolensko kaštelionui ir Dysnos seniūnui Jurgiui Mykolui Despot-Zenovičiui. Išmirus Despot–Zenovičių giminei, 1621 metais dvaras atiteko LDK iždininkui S. Pacui. 1631 m. Zigmantas Vaza amžiną leno teisę pripažino Jurgiui Gruževskiui su žmona už nuopelnus karuose su rusais ir švedais Livonijoje.
I pasaulinio karo metais dvare įsikūrę vokiečiai nuniokojo parką, rūmus, išvežė vertingiausius daiktus. 1915 m. kilęs gaisras sunaikino kumetynus, tvartus, daržines. 1940 m. dvaras buvo nacionalizuotas. Šiuo metu dvare įsikūręs Etninės kultūros ir tradicinių amatų centras.
Pirmąją bažnyčią Gruzdžiuose 1636 m. pastatė Kristupas Gruzdys. Dabartinę mūrinę neogotikinę bažnyčią 1892 m. suprojektavo architektas Ustinas Golinevičius. Ji po ilgų atidėliojimų pastatyta 1901 m.
Planuodami kelionę daugiausia rėmėmės Lietuvos dvarų duomenų baze. Daugiau taip nedarysime. Dauguma aplankytų dvarų arba privatūs ir aptverti aukšta tvora, arba visiškai sunykę. Tačiau matėme gražių bažnyčių, po ilgo nekeliavimo vėl pajutome Lietuvos miestelių dvasią, pietavome Širvintose, prasilėkėme žvirkeliais.
Žiūrėti FL route Širvintų r. didesniame žemėlapyje
XVIII a. dvaras priklausė Tadui Žabui. Jo duktė 1841 m. dvarą pardavė Pliateriams. Šie 1845–1855 m. pastatė iki šiol išlikusius klasicistinius dvaro pastatus.
Karo metais dvaro rūmai labai nukentėjo. Sovietmečiu dvare įsikūrė tarybinis ūkis, buvo kontora ir butai. 1961 m. čia veikė tarybinis ūkis – technikumas.
Šiuo metu dvaro rūmai yra privatizuoti. Panašu, kad pradėti vykdyti restauravimo darbai.
Daugiau dvaro nuotraukų.
Žiūrėti FindLithuania.com didesniame žemėlapyje
Šaltiniai: Po Lietuvos dvarus besižvalgant, lt.wikipedia.org.
Lapšių palivarkas pirmą kartą paminėtas 1816 m. Ukmergės pavieto bajorų reviziniame surašyme. Tuo metu dvaro savininkais buvo Kauno karužas (vėliavininkas) Juozas Hermanovskis ir jo žmona Anelė Ulinskaitė. 1845 m. Lapšiai jau vadinami dvaru. 1874 m. dvarą iš varžytinių nusipirko lenkų kilmės bajoras Grigas Lukoševičius su žmona Stanislava. Jie ir pastatė mūrinius iki šiol išlikusius dvaro rūmus.
Teritorija privati, todėl iš anksto nesusitarus galima tik pro tvoros plyšį akis paganyti.
Daugiau apylinkių nuotraukų.
Žiūrėti FindLithuania.com didesniame žemėlapyje
Šaltiniai: Vilnijos vartai, Kelionės Lietuvoje, Lietuvos kaimo turizmo asociacija.
Gelvonų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia
(Šviesos g. 2A, Gelvonai, Širvintų r.)
XVII a. Gelvonų savininkas pastatė evangelikų reformatų koplyčią. Vėliau Jonas Krizostomas Daumantas Sesickis koplyčią perdavė vienuoliams pranciškonams ir pastatė jiems vienuolyną. 1832 m. Rusijos valdžia vienuolyne įrengė kareivines. 1895 m. buvusi bažnyčia sudegė.
Daugiau bažnyčios nuotraukų.
Žiūrėti FindLithuania.com didesniame žemėlapyje
Šaltiniai: Lietuvos kaimo turizmo asociacija, lt.wikipedia.org.