Filmų apžvalga

Everything I learned I learned from the movies. - Audrey Hepburn

[vilkoakimis]

Nuotraukos iš filmo “Vieną kartą... Holivude” behind the scenes (liet. užkulsiuose)

[vilkoakimis]

“Keistesni dalykai”

Apžvelgusi dvejus filmus, nusprendžiau blog’ą paįvairinti ir pakalbėti apie savo vieną iš mylimiausių serialų - Stranger Things (liet. Keistesni dalykai). Originalus kompanijos „Netflix“ mokslinės fantastikos serialas pasakojantis netikėtus įvykius mažame Indianos miestelyje 1983–aisiais tarsi nostalgiškas meilės laiškas daugeliui klasikinių 8 – ojo dešimtmečio filmų. Seriale nedidelė grupė vaikų susiduria su nepaaiškinamais dalykais ir tikrai bauginančiais reiškiniais. Netrukus mįslingos dėlionės dalys ima atsiskleisti viena po kitos, maišydamosis su nepaprastomis galiomis ir itin slaptais vyriausybės projektais ir bandymais pastaruosius nuslėpti. 

Atrinkau kelis man patikusius ir nustebinusius faktus apie šį serialą:

Serialą sukūrė broliai Duferiai - Mat ir Ross. Kurdami šį serialą broliai norėjo tokio scenarijaus, kuris būtų lyg Stivenas Spielbergas prodiusuotų Stiveno Kingo knygą. Šių garsių žmonių gerbėjai tikriausiai  galėtų patvirtinti, kad broliams Duferiams puikiai pavyko išpildyti tokią idėją.

Dėl Maiko, Dastino, Luko ir El vaidmenų perklausoje dalyvavo net 1213 vaikų. Dabartiniai aktoriai turėjo 0,44% tikimybę, kad jie bus parinkti vaidmenims.

Nepaslaptis, kad atrinkti aktoriai, dar būdami vaikais, filmavimo metu ėjo per brandą, kuri gali smarkiai pakeisti jų išvaizdą, o berniukams tai reiškė, kad keisis ir jų balsai. Gateno Matarazo balsas pasikeitė taip, kad komanda nebegalėjo naudoti jo balso perrašymui.

Dastinas Hendersonas ir Styvas Haringtonas draugystė (blog’o apačioje - gif’as su jais!) niekada neegzistavo arba neturėjo egzistuoti, pasirodo, tai nebuvo originalaus skript’o idėja, tačiau abiems veikėjams išgyvenant panašius jausmus dėl sudaužytos širdies, autoriai nusprendė suteikti scenarijui pokyčių. Žinoma, ši serialo dalis sulaukė daugybės žiūrovų simpatijų.

  Gatenas Matarazas yra vaidinęs “Vargdieniuose” būdamas 11-kos. Nuskambėjusi kultinė daina iš filmo “Begalinė istorija”. Filmo premjera buvo tais pačiais kaip ir besivystantys trečio sezono įvykiai.

[vilkoakimis]

[vilkoakimis]

Tas

Praeitame įraše užsiminiau, kad tarp filmų pasirinkimų kino teatre buvo ir režisieriaus Andy Muschietti siaubo filmas “Tas” antroji dalis. Deja, kine mačiau tik pirmąją dalį, o antrą peržiūrėjau namie.

Norėčiau pradėti nuo to, kad visiems knygų fanams kūrinių ekranizacija yra labai exciting. Apima nemenkas jaudulys sužinojus, kad visa tai, ką perskaitei, dabar galėsi pamatyti ekrane ir palyginti savo vaizduotėje kurtus veikėjus ir aplinką su režisieriaus. Kai kurių scenų ar veikėjų (pavyzdžiui, Akilandos iš Hario Poterio knygų) filme visiškai nebūna taupant laiką ir biudžetą. Link kur suku? Galbūt dauguma jaunesniosios kartos atstovų nežinojo, kad šiurpusis klaunas Penivaisas iš tiesų yra Stiveno Kingo romano “Tas” ekranizacija.

Visi galime sutarti, kad nors ir naujesnių metų siaubo filmai dažniausiai turi didesnį biudžetą, geresnes kameras, ištobulintus efektus, tačiau jie visi atrodo gan panašiai ir nuspėjamai, ir taip yra dėl to, nes yra vis dar naudojamos tos pačios siaubų filmų klišės. Mes, prieš tai matę bent kelis tokius filmus, galime nesunkiai nuspėti tolimesnį scenarijų. Žinoma, jokiu būdu nemanau, kad tai yra blogas dalykas - kai kurių klišių išvengti paprasčiausiai neįmanoma, tačiau iš tiesų sukurti nenuspėjamą siaubo filmą šiais laikais gana sunku. Be tokių klišių neapsiėjo ir “Tas”, tačiau tai nėra pagrindinė esmė.

Man, kaip skaičiusiai knygą, pats filmas pasirodė gana paviršutiniškas. Vėlgi, žinant, kad filmo kūrėjai taikosi į tam tikrą auditoriją, tai yra paauglius nuo 16 metų, pasiskolintą istoriją reikėjo padaryti tokiame kontekste, kad jis būtų suprantamas kuo didesnei grupei žmonių. Ir jiems, žinoma, pasisekė, nes abi dalys sulaukė nemažo populiarumo, ko nebūtų buvę, jeigu filmas būtų pastatytas Deivido Lynčo filmų stiliumi. Pats knygos autorius S. Kingas sakė, kad jo knygos turi daug gilesnę prasmę, kurią praleido filmo kūrėjai. Kitaip tariant, sąmoningas esmės praleidimas iš filmo atėmė tik jo sielą, bet pramogą paliko. Knygoje minimas Penivaisas į žemę atskrido kartu su meteoritu ir taip pasėjo blogio sėklą žemėje, ir tas blogis persekiojo vaikus nuo seniausių amžių. Blogis netiesiogai veikdavo ir tų vaikų tėvus, pažįstamus ir apskritai visus Derio gyventojus. Noriu pasakyti, kad knygoje yra pasakojamos visų šešių vaikų istorijos, todėl yra labai daug konteksto, kurio filmas negalėjo perteikti, nes kitaip būtų per ilgas.

Darant išvadą galiu teigti, kad ši ekranizacija, kad ir gana lėkštai išpildyta, vis tiek paliko man neblogą įspūdį, nes suteikė daug pramogos bežiūrint. Filmas puikiai tiks Helovyno vakarui.

Iki pasimatymo!

[vilkoakimis]

Vieną kartą Holivude

Išgėrusi puodelį kavos nusprendžiau, kad būtent šis filmas yra vertas apžvalgos pirmas. 2019-ųjų metų vasarą pasirodžiusi Kventino Tarantino duoklė klasikiniam Holivudui patraukė mano draugo dėmesį. Atėję į kino teatrą turėjome rinktis iš dviejų filmų - siaubo filmo “Tas″ antros dalies, arba „Vieną kartą Holivude“. Įkalbėta draugo nusprendėme pamatyti naująjį Tarantino šedevrą, ir tiesą sakant, iki dabar džiaugiuosi sutikusi su jo pasiūlymu. (Nemetu jokio šešėlio Stiveno Kingo sukurtam Penivaisui, jis nusipelno atskiros recenzijos). 

Pristatinėti du „Oskarus“ už „Bulvarinio skaitalo“ ir „Ištrūkusio Džango“ scenarijus pelniusio Kventino Tarantino tikrai nereikia. Jį žino visi – pradedant rimtais kinomanais ir užbaigiant žmonėmis, kurie filmus žiūri itin retai. Visgi jo darbai ir firminis stilius kalba patys už save.  Šis režisierius visuomet sugeba pritraukti dėmesį savo darbais, net jei jų veiksmas vystosi vienoje patalpoje. Vien dialogais ir charizmatiškais veikėjais perpildyti jo filmai priverčia mėgautis kiekviena rodymo minute. Ir, patikėkite, vienas ilgiausių jo darbų „Grėsmingasis aštuonetas“ ant to ir laikėsi, todėl ir peržiūra visiškai neprailgo. Šiuo režisieriumi susižavėjau būdama 18 metų, kadangi bandymai paauglystėje peržiūrėti Bulvarinį skaitalą baigdavosi telefono tikrinimu ir žiovuliu. Emociškai pribendrusi, drąsiai galiu teigti, kad nepaisant mano trumpo dėmesio išlaikymo, žiūrėdama Tarantino filmus, pasijausdavau labai laiminga.Tokią būseną, deja, labai sunku aprašyti, tačiau būtent tą šilumos antplūdį pajaučiau žiūrėdama ir „Vieną kartą Holivude“.

Apie ką aš čia?

1969-ieji. Auksinis Holivudo amžius iš lėto pasitinka savo saulėlydį. Jį pasitinka ir populiarus kadaise televizinių vesternų aktorius Rikas Doltonas (vaidina Leonardo DiCaprio), kuriam tenka prisitaikyti prie naujų tendencijų kine. Išgyventi karjeros nuopuolį Rikui padeda jo ištikimas bičiulis bei dubleris Klifas Būtas (Bredas Pitas), kuris į pasaulį žiūri visai kitomis akimis. Ir viskas būtų kaip ir gerai, jeigu ne jo netikėta pažintis su paslaptingo Čarlzo Mensono gauja. Filmo istorija siejasi su Mensono nusikaltėlių gauja, kuri terorizavo JAV 20 amžiuje. Tačiau vienintelė tikrai kruvina scena šiame filme – pabaiga, matoma, kad režisierius lieka ištikimas savo šaknims ir istoriją užbaigia savaip. Tačiau derėtų nepamiršti, jog kino juosta remiasi daug kuo paimtu iš tikro gyvenimo, ši scena – ne išskirtinė. Mansonų šeima iš tiesų bandė įsiveržusi į aktorės namus ir viskas baigėsi kraupia žmogžudyste. Visą tai ir dar daugiau Kventinas pateikia per savo genialią prizmę. „Vieną kartą Holivude“ – nepriekaištingai atrodanti Quentino Tarantino duoklė einančiam į užmarštį auksiniam Holivudo amžiui, dėl kurio jis ne tik dar kartą įrodo, koks genialus pasakotojas yra, bet ir kaip myli kiną bei viską, kas su juo susiję. Be išgalvotos, bet su tikrais įvykiais persipynusios istorijos, filmas siūlo dar ir neužmirštamą pagrindinių aktorių vaidybą, idealiai atrodančią bei puikiai rodomą epochą atkuriančius vaizdus, firminius režisieriui Kventinui Tarantino būdingus dialogus ir ilgą bei lėtą kelionę į 1969-ųjų populiariosios kultūros lopšį – JAV. Turinio nenorėjau per daug atskleisti, nes pati žiūrėjau šį filmą visiškai nežinodama, apie ką jis, ir, mano nuomone, visada taip reikėtų daryti - neturėti išankstinių nuomonių, leisti pasinerti į nežinomybę ir stebėti, ką ji suteikia.

Iki pasimatymo!

[vilkoakimis]

[vilkoakimis]

Apklausa!

Kviečiu atsakyti į kelis neilgus klausimėlius apie filmus:) https://steppenwolf0318.survey.fm/apklausa-apie-filmus