Mielasis :) skiriu šį laišką Tau, mano neišpildytam lūkesčiui.
Kaip netikėtai tu visada mane prisimeni. Įdomu kodėl taip yra. tavo žinutės mane tikrai sujaudino, aš jas perskaičiau ne kartą ir ne du, nes man reikėjo tokio tavo apsireiškimo jau senokai. Palietei ir priminei man kažkur giliai nugrūstą jausmą- pirmąją meilę, kurią aš taip skaudžiai išgyvenau. Kartu ir liūdna, tiesa. Teko prisiminti mūsų išsiskyrimą ir abipusį skausmą, kurio kaltininkai- mes patys. apmaudu, bet tai tiesa.
Man tavo draugystė taip pat buvo svarbi, tu mane daug ko išmokei. Išmokei linkėti laimės, mylėti, leisti būti laimingam kitam žmogui. Uždaryti duris žmonėms, kurie nenori eiti pro atidarytas duris.
Ilgai mąsčiau apie mus, apie tai kaip vienas kitą kažkada skaudinom. Tiek aš- tiek tu.
Tu norėjai būti nepriklausomas ir laisvas žmogus, aš norėjau tave pririšti prie savęs ir taip viską sugadinau. Tavo noras- visiškai suprantamas ir normalus, santykiuose negali prarasti savęs, nes paskęsi. Ir tai buvo didžiausia pamoka mano gyvenime- nieko nelaikyti ir leisti būti savimi, priimti žmogų toks koks jis yra.
Negaliu sakyti, kad taves nesiilgiu, bet negaliu teigti, kad ilgiuosi. Jausmas kitoks. Ilgiuosi tavęs ne kaip mylimojo, o kaip žmogaus, kuris man kažkada rūpėjo.
Jei atvirai. Manau, kad mūsų santykiai niekur nevedė. Na nebent į nebūtį, amžiną kankinimąsį. Nesutapo mūsų vertybės, požiūris į pasaulį. Aš myliu gyvenimą ir dievinu kiekvieną potyrį- nesvarbu jis geras ar blogas. O tu visada pasaulio vengei, vengei manęs. Nors kartais mąstau, kad gal per daug tikėjausi iš tavęs. Manau, kad vienas kito paleidimas buvo geriausias mūsų sprendimas, geriausia ką galėjome padaryti vienas dėl kito- tai leisti būti laimingais. (buvimas su žmogumi nėra laimės sąlyga)
nežinau ar tau įdomu ar ne kaip gyvenau tuos metus, bet aš juos apsakysiu keliais sakiniais. Per tuos metus labai daug įvyko. Nuo euforijos ir pasitenkinimo aš kritau į dugną, kuriam išgyvenau pragarą, skausmą ir netektį, Tačiau po kiekvieno sukrėtimo ateidavo vėl laimės momentai. Dabar viskas stabilizavosi, mano gyvenimas teka įprasta vaga. tikriausiai kiekvieno žmogaus gyvenime turi būti toks tarpsnis. Tikriausiai išgyvenau visas pasaulio emocijas, kurias įmanoma išgyventi. Tačiau dabar esu laiminga ir į viską žvelgiu kitaip. Supratau, kad mano laimė priklauso tik nuo manęs ir niekas negali būti jos priežastimi, Mano laimė yra mano širdyje ir tas jausmas visada su manimi.
Manau, kad man nieko nejauti. Manau kad mylėjome ne vienas o kitą, o idėją apie meilę- iliuziją. Tau patiko būti mylimam, man patiko mylėti, tačiau iliuzijos niekur neveda. Todėl tu vis dar myli iliuziją, myli pačią meilę, o ne mane.
Iš visos širdies noriu kad vėl pajustum šiltus jausmus žmogui, kuris yra to nusipelnęs. Nors daug kas sako, kad kai myli, neieškai priežasčių, tačiau tai netiesa. Mes mylim žmogų, nes mus tenkina jo vidus ir jo požiūris į pasaulį, nes mūsų vidus sutampa su to žmogaus vidumi. Noriu kad rastum tokį žmogų. Noriu kad būtum laimingas ir paleistum nerimą, skausmą, netekties jausmą, noriu kad užmirštum visą kas yra ar buvo bloga tavo gyvenime ir mylėtum jį.
Visada maniau, kad esi geras žmogus, su tauria širdimi. Taip manau ligi šiolei.
Atleisk už tuos kartus kai tave skaudinau, kai reikalavau per daug, kai nesupratau tavęs. Atleisk už tuos kartus kai turėjai pakęsti mano pavydą, bandymus tave kažkaip sulaikyti, tave pakeisti.
Aš tave seniai paleidau ir seniai nebelaikau jokio pykčio. Tikiuosi, kad tu neturi pykčio man taip pat. Laikas gydo, laikas moko, laikas padeda suprasti.
Ir viskas ką tau galiu dabar pasakyti, tai tik būk laimingas. Išpildyk savo svajones, būk žmogumi, kurį sutikęs gatvėj pakviestum puodeliui kavos ir maloniai išklausytum jo istorijos.
______________________________________________________________
We are products of our past but we don’t have to be prisoners of it.
