Labas ir sudie, bei tai, ka verta branginti.
Kodėl kaskart ištarus "labas" pasidaro lengva, o ištarus "sudie" sunku? Kodėl kiekvieną dieną gyveni ir šypsaisi žmonėms, kurie to nenusipelno? Vis žiūri į tuos pačius veidus, nelinkinčius gero, ir juokiesi, nes žmonės pilkoje minioje neverti tavo liūdesio, ašarų.
Kasdien pabundi ir pagalvoji, kad gyventi gera, nors dar negėrei kavos, akys vos atsimerkia, o apie eilines dramas ir žmonių susigalvotas nesąmones sunku net pagalvoti.. Keliesi, eini ir taip diena iš dienos, bijodamas, jaudindamasis, bendraudamas, mylėdamas. "Labas", bučkis į žandą ar draugiškas hug'as, tada juokas, bruzdesys ir laiko stūmimas - pilkas, monotoniškas, nejaudinantis.. Galiausiai atsisveikinimas, vos vienas žodis: "sudie", ir vėl ilgiesi to, kas buvo, supranti esąs visiškai vienas. Suvoki, kad gyvenimas tęsiasi, bet ar gyveni?
Eini keliu, pasieki namus ir vėl tas pats.. Jokių emocijų, skausmo ar juoko, tik plaukimas belaikėje erdvėje, kuri baigiasi didžiule banga užplūstančiu nuovargiu, kuris nežinia dėl kokios priežasties užgimsta ir slegia, slegia ne tik kūną, bet ir visą esybę..Atbruka ranka nusiprausi veidą, išsivalai dantis, guli į lovą..
Tyloje užvaldytas minčių ir jausmų baimės, pradedi svajoti bereikšmes mintis, kliedesius, glūdinčius pasąmonėje, kol galiausiai užmiegi su tamsa atsisveikindamas ir pasitikdamas aušrą. Pabundi ir vėl iš pradžių..
O kas toliau? Kas dabar? Juk jau nebemoki vertinti to, ką turi, nesugebi branginti savęs ir gyvenimo..
theartofmadeline
gummygunk
baratheonpilled
germansingergirl
izzy806