Kalbėtis su tavimi iki keturių ryto, Atrodo kažkas stebuklingo; Kai danguj užgęsta paskutinė žvaigždė, Ir po truputį tarp debesų ima šviesti saulė; Ir mūsų akys merkiasi, O tu kartoji, pabūk dar truputį, Bet žinai, kad aš nebeiškęsiu ir su šypsena lėtai nusmingu kažkur kur gražu, O tu nusišypsai, paglostai man kaktą ir švelniai pratari: Saldžių sapnų, meile.
-V., Ketvirta ryto.












