Pirmųjų studijų metų kulminacija įvyko pristačius štai šį darbą, kurį kartu su Andreas Mitsiou (Graikija), šlifavom šį semestrą. Anksčiau jau buvau įkėlęs šio projekto pirmuosius žingsnius - plytos formos paiešką. O dabar dalinuosi baigtiniu projektu.
Projekto užduotis - sukurti paprastą gyvenamąjį namą, kuriam statant būtų naudojama vietinė žaliava, technologinįs žinios, bet kartu susieti pastatą su šiuolaikinėmis technologijomis. Mažą tipologiją mums priskyrę dėstytojai taip pasielgė specialiai, kad atidirbtumę pastatą iki mažiausios detalės, ir patys prireikus galėtumę jį sukonstruoti. Semestro gale turėjome tapti projekto ekspertais, vieninteliais, kurie turi žalią supratimą apie pastato veikimo ypatybes ir architektūrinius niuansus. Be galo graži užduotis, bet kartu ir sunkiausia, kurią esu gavęs per visus savo mokslo metus (iš viso 6).
Mūsų projekto vieta - kažkur Maroke, kur karšta, sausa, o temperatūra per 24 valandas sugeba susvyruoti nuo 0 iki 34 laipsnių. Kuo sunkiau - tuo geriau.
Mūsų gyventojai - vietiniai žmonės, imigrantai, puikiai turizmą išmananti šutvė.
Taigi gavę apytikslę užduotį turėjome patys susirasti tinkamą vietą savo projektui. Maroke vandens tikrai nėra daug, tad žmonės nevengia kurtis kalnuose, nuo kurių retkarčiais pradeda tekėti upeliai, gebantys oaze paversti rusvą masę primenančius slėnius ir papėdes.
Tuo remdamiesi susiradome požeminio vandens telkinių žemėlapį, kuris mums padėjo susiaurintį galimą projekto padėtį. Pasirinkome pietines teritorijas, nes jos turi šiek tiek požeminio vandens ir nemažai saulės apšvietos, kuri mums reikalinga kaip energijos šaltinis.
Pašniukštinėję žemėlapiuose aptikome mažą turistinį miestelį Tafraout, įsikūrusį kelerių slėnių sankirtoje Atlaso kalnuose. Žemėlapyje matyti laikinai susidarantys upeliai, kurių mes ir ieškojome. Siauros miestelio gatvės sukuria šėšėlius pridengiančius žmones nuo žudančio karštumo saulės, o tankus pastatų išdėstymas leidžia ekonomiškai išnaudoti žemės lopinėlius esančius netoli natūralių vandens telkinių. Mums nesinorėjo tiesiog pirštu besti į miesto centrą ir keisti esamą užstatymą brukdami savo architektūrą, tad suradome lopinėlį, esanti miestelio vakaruose. Kampinis sklypas yra apsuptas gatvių, bet kartu yra kaip neužpildyta tuštuma miesto urbanistiniame tinklelyje. Kadangi puse pastato fasadų bus nukreipti į miestą ir matomi visiems praeiviams sugalvojome kaip juos išnaudoti edukuojant publika apie mūsų projekto ypatumus.
Pasirinkome pastatu suformuoti praėjimą, kuris demonstruotų praeiviams mūsų architektūrinės technologijos privalumus. Kitaip tariant - dalinamės vėsa.
Pats pastatas žiūri tiesiai į pietus. Atsukęs visą savo pietinį fasadą sugeria saulės šilumą ir ją panaudoja vidaus patalpoms šaldyti, Pastatas laiptuotas į šiaurinę, pusę, kurioje įkurdinamas sodas ir stogo terasa. Užstatymo aukštis neperžengia aplinkinių pastatą, gal tik kaminas yra kiek aukštesnis, nes jis mums labai svarbus ir juk statome pastatą gatvių susikirtimo kampe. Tad kodėl nepamalonunus rajono vietinės reikšmės dominante?
Ką siena daro visą dieną?
Taigi sukūrėje plytų sistemą, kuri transportuoja šaltą gelmių vandenį viršum siena, taip šaldo patalpas ir galų gale išgaruoja kaminą. Taip skamba tūrbo sutrumpinta versija. Ilgesnė versija skamba šitiap:
Sukūrėme plytą, kuri yra gaminama iš vietinio molio, kurio Maroke yra abstu. Plytoje formuojamos ertmės, kurios statybos metu yra pripildomos druska. Druskos Maroke taip pat yra gausu, kaip jau minėjau ankstesniame blogo įraše. Plytų siena konstruojama nuo pat pamatų, kurie yra įkasami į žemę. Čia plytos su druska sugeria ir taip druskingą požeminį vandenį, ir transportuoja jį aukštys siena. Plytos tarpusajye sujungtos į bendrą kapiliarinę sistemą, kuri leidžia vandeniui judėti įvairiomis kryptimis skersai siena.
Vanduo juda, nes susimaišęs su druska suformuoja tirpalą, kuris būdamas vienalytis tiek pastato apačioje, tiek viršuje gali judėti kaip bendra srovė. Į sieną plieskianti saulė sušildo vandenį esantį tirpalę ir ieškodamas kaip išsilaisvinti iš tirpalo vanduo pradeda judėti aukštys siena ir išgaruoja per kaminus. Kadangi išgaravęs vanduo paieka sausą druską pastato viršuje susidaro natūralus osmosinis slėgis, kuris priverčia vandenį dar labiau trauktis į viršų. Kitą syki tirpdydami cukraus gabaliuką pastebėkite kaip vanduo juo kylą aukščiau arbatos paviršiaus. Panašiu principu augalai garindami vandenį pasisavina jame ištirpusius mineralus ir taip auga dideli ir sveiki. Net 70m aukščio medžiai veikia tokiu pačiu principu kaip ir maža gėlelė.
Taigi dieną sienos įkaistą ir šaldo patalpas pirmąjame aukšte. Tuo tarpu sušilęs vandens ir druskos maišalas lieka suspaustas plytų kanaluose ir naktį šildo patalpas antrąjame aukšte. Su kolega juokavome, kad padarėme sumuštinį su jūra (sandwiched the sea). Druskingo jųros vandens inertinė masė yra didelė ir jūra skirtingai nei smėlis neatšąla vakare vos tik saulei nusileidus.
Taip pat mūsų sugalvota plyta leidžia statyto įvairaus tipo sienas.
Naudojant vieną plytą išeina raštuota pertvarą, kuri naudojama kaip Marokietiškas langas, nepraleidžiantis per daug saulės spindulių, o ir papildomai šešeliuojantis. Tuo tarpu mūrijant tris plytas greta viena kitos jau turime laikančią sienos konstrukciją.
Beje naudojant tik du plytos modulius visais juos modifikuodami suradome atraktyvių dėliojimo būdų, kuriais išlaikomas vandens kapiliarų tinklas, o kartu sukuriami atraktyvios sienos/lango angos. Jau šimtus metų Marokiečiai žaidė su šešėliais ir langinėmis tad pažaidėm kartu su jais.
Parodyk tu man tokią plytą?
Padarėme plytos prototipą. Iš balto molio silipinome žiedelius, kuriuos po to išdegėme krosnyje.
Tuomet gaminome mažas plytukes, kurių mastelis buvo 1:7. Jas dėliojome į sienų prototipus ieškodami naujų dėliojimo būdų. Taip pat pasigaminome ir 3d modeliuką, kurį atspausdinome 3d printeriu. Pasigaminome ir formelę skirtą plytoms gaminti. Ji labai pravertę masiškai gaminant plytukes.
Turėdami tikrus plytų modelius galėjome eksperimentuoti su visiškai nauju architektūros įrankiu, kuris vienu ypu atlieka keletą funkcijų. Tai ribojo plytos panaudojimo galimybės, bet kartu leido išsiaiškinti mūsų plytos dizaino ribas. Šias plytas gaminome per prototipinį workšop’ą, kurį mums praverdė dėstytojas iš Delft universiteto. Marselis padėjo mums pažinti įrankius ir sukurti principą daugkartinei gamybai.
Tai gal apie architektūrą?
Mūsų projektuotas pastatas atrodo šitaip:
Pastato fasadai konstruojami tik iš mūsų kurtų plytų. Jie vingiuoja, kad ir lenkiasi, nes tokiu būdų sugeria daugiau saulės. Fasado dalis perauga į didelį kaminą, kuris vainikuoja pastato technologinę funkciją ir skelbia apie save. Pastato kampe formuojamas praėjimas, kuriame kiekvienas praeivis galės prisiliesti prie šaldančių plytų ir prisėsti ant suoliuko priešais įėjimą, kuris vedą į edukacinės paskirties patalpas pirmąjame aukštę.
Pietinėje pastato dalyje esanti patalpa skirta mokymui. Čia edukuojama publika apie besikeičiančią planetą, orą ir bendras atšilimo keliamas problemas visuomenei. Centrinėje pastato dalyje projektuojamas kiemelis į kurį atsiverian dviejų butų svetainės ir virtuvės. Čia gyvena dvi šeimos, kurios dalinasi šiaurinėje dalyje projektuojamu sodu.
Antrame aukšte - miegamieji. Pietinėje pusėje įkurdinami svečiai ar kviestiniai edukatoriai, o vidurinė pastato dalis skiriama nuolatiniams gyventojams. Šiaurinė pastato dalis išnaudojama kaip terasa. Siūlau atkreipti dėmesį kaip architektūra įsivelia į interjerą ir kreivės tampa funkcionalios.
Pastato pjūviai atskleidžia vidaus erdves ir jų santikį tarpusavyje. Vaikų lovos projektuojamos palubėje, kad nesušaltų žiemą. Angos atsiveriančios į kiemą neleidžia saulei patekti į vidaus patalpas
Fasaduose matyti plytų žaismai. Kaip praleidžiant plytas yra sukuriami langai.
Į šį projektą įdėjome labai daug, bet kur kas daugiau išmokome.Apie gamtą, apie molį, apie vietinės kultros svarbą ir jos identiteto puoselėjimą.
Čia įkelta prezentaciją su didelės raiškos paveiksliukais ir tekstais: NUORODA
