Kelionė į Helsinkį. Su nuotykiais.
Jokio žadintuvo 5 ryto
Penktadienis, vasario septinta. Vakare nusistačiau žadintuvus 4:45 dvejuose telefonuose. Labai bijojau pramiegoti, nes jau kurį laiką miegu su ausų kamštukais (5 naktys kainuoja 8 eurus, nes silikonas mano ausį (pa)myli tik 5 kartus). Užmigusi tik gerokai po 1 valandos, slapta keikiausi, kad čia jau bus trečia naktis, kai miegu vos kelias valandas.
Pusę 5 mane pažadina klyksmas. Pirma mintis – pagaliau: ispanai miršta. Ir vis dėlto ne. Mane prižadino vakarėlio apogėjaus ženklai – trisdešimties girtų studentų (sudėtis: 80% ispanų, 10% prancūzų, 10% tiesiog girtuoklių) filosofiniai pašnekesiai, trypimas ir plojimas rankomis, riaumojimas, pridegusio maisto kvapas, pakelti ispanių sijonai (nes vakarėliui įpusėjus pasirodė nepakankamai trumpi). Nemanau, kad toks elgesys yra nenormalus – gamtoje natūralu norą poruotis išreikšti klyksmais ir ryškiomis plunksnomis.
Kai atidariau duris, keletas atsisuko, nes tikėjosi spektaklio. Spektaklio nebuvo – nuėjau į dušą, grįžau į virtuvę, pasiėmiau ypatinguosius sumuštinius ir grįžau į kambarį. Paskui mane atėjo ir vienas prancūzas, su kuriuo šiaip jau neblogai sutariu. Prancūzų ir anglų kalbos girtu mišiniu bandė paaiškinti, kad blogai jaučiasi, kad mane prižado ir prašė nepykti. Kartojo tą patį keturis kartus. Bijau, jog atsiprašė keturis vakarėlius į priekį.
Nuotykių sumuštiniai
Taip, „apsidrėbiau“. Bet iki to dar prieisim.
Tamperės autobusų stotis nedidelė. Užteko poros minučių, kad suprasčiau, jog mano penktas takas yra ketvirto ir septinto (paskutinio). Išsirinkau patogią vietą gale, nusiaviau batus, prisipūčiau pagalvę ir įsipatoginau – miegosiu. Taip stengiausi užmigti, kad dvi valandas tiesiog stebėjau pakelės stulpelius. Mano pagalvė išsileido po 10 minučių, o po penkiolikos jau buvau apsivilkusi striukę ir sąžiningai drebėjau. Įvažiavus į Helsinkį prisiminiau, kad kuprinėje, ant kurios buvau pasidėjusi galvą, turiu sumuštinių, kuriuos reikia realizuoti pusryčiams. Čia turėčiau paminėti tris esmines sumuštinių gaminimo klaidas, kurias visas sugebėjau nepriekaištingai įvykdyti.
1) Sumuštinis + servetėlės = servetėlių košė su sūriu. Nevyniokite sumuštinių į servetėlę. Net jeigu ją nušvilpėte kartu su duona iš universiteto valgyklos. Tiesiog nevyniokite.
2) Sūris + pomidorai + drėgnos salotos netinka kelionei. Aš perku sūrio riekeles, kurios šilumoje ištęžta per keletą minučių. Tačiau šį procesą pagreitino pomidorai ir salotos. Sūris greitai įgavo majonezo konsistenciją.
3) „Servetėlės netiesiu ant kelnių – nieko nenutiks“. Vos atkandus pirmą kąsnį, didelis „majonezo“ lašas nusileido ant mano šviežiai išskalbtų kelnių. Pasitiesiau servetėlę.
Šiiiitokio didumo
Helsinkio stotis man patiko. Kiekvienas autobusas įvažiuoja į uždarą patalpą, iš kurios keleiviai, išlipę iš autobuso, patenka į pastatą. Mane išleido prie 25 tako. Pagalvojau: „Va, čia jau didesnė stotis“. Labai klydau, nes mano autobusas sustojo priestate, o ne pagrindinėje stotyje. Užkilau laiptais, išėjau į lauką ir pamačiau labai didelį prekybos centrą. Užėjau į vidų, nes turėjau laukti už pusvalandžio atvyksiančios draugės. Žmonės bėgo pro mane, o man prireikė kelių minučių suprasti, jog jie skuba ne pirkti drabužių su nuolaida, o vėluoja į autobusus. Šitas didžiulis akropolis – Helsinkio autobusų stotis. Takų labai daug, tačiau pati sistema man labai patiko. Kai atvažiuoja autobusas, užsidega žalia lemputė, atsidaro vienos iš daugybės durų, pro kurias patenkama tiesiai į autobusą. Po minutės autobusas išvažiuoja.
Prieinu prie pagyvenusio pardavėjo ir paklausiu, kur galėčiau rasti žemėlapį nemokamai. Jo atsakymas „no english“ priverčia nusistebėti – tai pirmas mano sutiktas žmogus Suomijoje, kuris nemoka anglų kalbos. Einu į R-kiosk ir paprašau žemėlapio. Pardavėja akiplėšiškai jį nuskenuoja ir paprašo 8 eurų. Mano piniginė tyliai apsiverkia.
And I would walk five hundred miles
Tą dieną vaikščiojom daug. Po šešių valandų ėjimo prisiminiau, jog anksčiau trys-keturi kilometrai atrodė neįveikiamas atstumas ir liežuvį galėdavau priminti jau po dviejų. Ačiū sporto salei ir draugams, kurie privertė mane ten nueiti.
Nesiruošiu vardyti visų objektų, kuriuos aplankėme ir pamatėme. Visa tai galima pagooglinti surinkus „žymiausios vietos Helsinkyje“. Didžiausią įspūdį man paliko šiuolaikinių menų muziejus. Buvau nusiteikusi matyti modernius paveikslus ir tuo būti patenkinta, tačiau gavau žymiai daugiau. Labai netikėta buvo paprastame kambaryje pažiūrėti į veidrodį ir jame neišvysti savo veido. Tada nedrąsiai tiesti ranką link veidrodžio ir patekti į simetrišką kambarį. Nuostabi apgaulė. Beje, kai nusileidome į pirmą aukštą, pamatėme, jog atėjo labai daug žmonių. Paaiškėjo, kad pirmą mėnesio penktadienį nuo 17 valandos įėjimas nemokamas. Na, bent jau parėmėme 8 eurais menininkus arba muziejų.
Prabangi vakarienė
Likus dviems valandoms iki autobuso grįžome į stotį. Išalkome. Nusprendėme ieškoti pigiausio būdo pavalgyti, nes kišenės jau buvo gerokai numetusios svorio, o ir lietuviška prigimtis neleido už kebabą mokėti 7 eurų. Pasirinkome „Lidl“ prekybos centrą. Mūsų pirkiniai:
8 mėsainių bandelės - euras su centais
12 riekelių sūrio – euras
5 prancūziški raguoliai – euras su centais
Sultys – euras
Kadangi nebuvo kur atsisėsti, užsiėmėme tris kėdes prie durų, pro kurias keleiviai patenka į autobusus. Pasigaminome puikius cheeseburgerius: ant bandelės uždėjome sūrio riekę ir valgėme. Praeivių žvilgsnių nupasakoti negalėčiau. Tačiau blogai jautėmės tik kas keturias minutes – maždaug tiek laiko praeidavo nuo vieno keleivių įlaipinimo iki kito prie 43 ir 44 vartų. Gerai, kad užsienyje negėda. Niekas manęs nepažįsta.
Atomazga
Prieš vidurnaktį grįžtame į Tamperę. Skauda akis, galvą ir gerklę. Ypač vieną akį. Autopilotu pasiekiu lovą. Susikišu ausų kamštukus ir užmiegu. Nubundu ryte apsiverkusi. Akies uždegimas arba „miežis“ vidinėje akies dalyje. Visą dieną guzas didėja. Vakare sugalvoja pasidauginti. Rytoj bus proga patikrinti ligoninės ir medikų darbą Suomijoje. Sakė be 70 eurų net neiti. Palinkėkite sėkmės.
P.S. Linkėjimai ištikimiausiam skaitytojui Linui.
Dalinuosi pirkinių nuotraukomis.
Kalendorius " All my friends..."
Japonų dailininko Yoshtomo Nara grumpy atvirukų kolekcija (taip, kažkas gausit dovanų)
Įžymusis žemėlapis ir šalikas su briedžiais.
Dar kartą šalikas, nes labai patiko.