Muzika groja, dainų žodžiai liejasi vienas po kito, apgaubia smegenis savo įmantrumu, sūpuoja. Muzika nustoja groti, dainų žodžiai lyg akmenys nukrenta ant žemės, palieka įspraudus galvoje, oda pašiurpsta. Galūnės pradeda drebėti, temperatūra nusileidžia, akys ieško už ko užsikabinus susistabdyti nuo susinaikinimo. Kaukolė garsiai pokšteli, mintys kaip viesulas išsisuka iš šiltų smegenų vingių, idėjos trenkiasi į artimiausius objektus ir sienas, prilimpa, teka žemyn, palieka nešvarų pėdsaką. Nieko nebėra. Tuščia.
Ar žinojote, kad chana masala jau išnykusios bengalų tautos kalba reiškia "Sveikiname jus su naujais metais ir linkime, kad išsipildytų jūsų visos svajonės be finansinių nuostolių!"? Aišku, kad nežinojote, nes čia melas dėl kelių dalykų:
1. Bengalų tauta nėra išnykusi.
2. Svajonių išsipildymas be finansinių nuostolių neįmanomas. Tai puikiai iliustruoja dar neišnykusios tautos (tik nžn, kokios) patarlė "Kaip tepsi, taip važiuosi". Dažnai gyvenime po to atsigręžiame atgal ir gailimės, kad per mažai tepėm. Čia dėl to, kad žmonės nuo seno gėdijasi lubrikantų.
Bet vistiek sveikinu mylimus skaitytojus ir lūzerius mano heiterius su naujais metais. Man šie metai tipo bus karjeros metai, linkiu, kad ir jums jie būtų bent per nago juodymą tokie geri!
Šiaip drįsčiau pastebėti, ir jau savo Feisbuke minėjau, kad maistas, kurį sau gaminu, užneša į vėmalus dėl konsistencijos, kartais ir dėl spalvų, išskyrus virtus kiaušinius, bet net ir juos aš mėgstu skystai virt, kad trynys išbėgtų. Ar aš senstu? Ar mano smegenys (jeigu jas turiu) galvoja "kam kramtyt, jeigu galima ryt"? Ar mano dantys jau tapo semi-rudimentais? Ar aš jau tapau vice versa Benjaminu Buttonu?
Receptui reiks:
vieno svogūno, smulkiai supjaustyto (dabar paaiškinsiu, kaip išsirinkt svogūno dydį, nes netinka nei vidutinis dydis, nes bus per mažai, ir netinka didelis dydis, nes bus per daug: įsivaizduokit, kad rytoj apokalipsės diena ir angelas Gabrielius jums atskleis šokiruojantį faktą apie Dievą, tik jeigu jūs atsinešite svogūną*... Ne, nelabai toks variantas. Įsivaizduokit iš naujo: kad rytoj apokalipsės diena ir visi mirs, išskyrus tuos, kurie turės po svogūną, taigi imkite tokį svogūno dydį, kurio jums užtektų iškęsti apokalipsės dienai, jeigu netyčia reiktų jį valgyti, bet kad nereiktų jo apgriaužus išmesti (nes tai jau būtų žingsnis į ekologinę apokalipsę), nes juk kitą dieną po apokalipsės jūs toliau gyvensit, nes juk turėjot svogūną)
ištrėkštų kokių keturių česnako skiltelių
imbiero gabaliuko, kaip pusė nykščio, smulkiai pakapoto arba patarkuoto
konservuotų pomidorų skardinės (nepataupykit ant pomidorų, nes pigiausių skonis būna tikrai apgailėtinas)
konservuotų avinžirnių skardinės, vandenį iš jos reik nupilt
2 a. š. paprikos
2 a. š. maltos kalendros
1 a. š. kumino
1/4 a. š. maltos aštrios paprikos
citrinos
Mano svajonė būtų, kad gaminant nereiktų nei piršto pajudint. Deja, tai svajonė, kuri niekada neišsipildys. Todėl pajudinkit kurį nors pirštą (įdomu, kuris aš būčiau pirštas pagal charakterį. Norėčiau būt didysis, nes jis ant visko padėjęs, bet turbūt būčiau smilius aka smaližius) ir padėkit petelnę ant duxovkės. Šliūkštelkit aliejaus, kuris neturi skonio (netinka alyvuogių), kai jis įkais, meskit į keptuvę svogūną, česnakus ir imbierą ir kepkit kokias 7 minutes. Ugnį pasirinkite vidutinę. Kai praeina šis laikas, kurio niekada neatsuksi atgal, meskit visus prieskonius ant keptų svogūnų ir dar kepkit viską kokią minutę su puse, nes prieskonių negalima prisvilinti (patikėkit, aš buvau prisvilinus. Aš net blakstienas sau buvau nusisvilinus. Ir dar man draugė su cigarete per diskaną buvo nudeginus žandą). Tada berkit avinžirnius, pilkit pomidorus su visu skysčiu ir supilkit kokias 3/4 pomidorų skardinės vandens. Čia labai ekologiška, nes tuo pačiu išplauni iš skarbonkės pomidorų likučius. Viską reik troškint kokias 10 minučių, kol sutirštėja. Kai gatava, aš ant viršaus spaudžiu citrinos sulčių ir viską permaišau, tada valgau ir didžiuojuosi, kad mes, lietuviai, esam indoeuropiečiai. 90% atvejų valgau su ryžiais, kitais atvejais - su šviežia duona, o šį kartą, savo išėjimo iš darbo proga, pasitiekiau dar ir su špinatais, kad man labai patiko.
* Čia gali tūlam pasirodyt, kad aš šaipausi iš Dievo ir jo slėpinių. Gal ir šaipausi, bet aš esu labai tikinti ir gerai sutariu su Dievu, o Biblija yra mano mėgstamiausia knyga.
Šitą pyragą iškepiau seneliui gimtadienio proga. Kepimas vyko ant smūgio ekspromtu (nemanot šiaip kad "Ant smūgio ekspromtas" skamba kaip taksi firmos pavadinimas? Arba spuogų laikų aka devyniasdešimtųjų Pop Art grupių pavadinimas - juk buvo labai populiarūs tarptautiniai žodžiai, kurie ne šiaip ten kokie prikolai, o konkretūs fizikiniai, matematiniai, rimti terminai - "Dinamika", "Hiperbolė" (šiek tiek iškrenta iš konteksto, bet tikrai skamba kiečiau nei "Antis"), "Ekspresas", "Prologas", "Domino", "Solidija" (wtf), "Impostor" (???) ir aišku mano visų laikų mėgstamiausia KVINT'M (svajonių vaikinai konkrečiai)). Greitai reikėjo suktis todėl, kad aš iki tol tingėjau ir per daug varčiausi pataliukuose, bet po to susigėdau, nes pagalvojau, negi seneliui, kuris panašus į Maiklą Daglasą (tik be gerklės vėžio), peraugus anūkė su gimtadienium net pyrago neiškeps. Išvada: pyragas tinka, kai ieškot ko nors ekspromtu, kas būtų greita, bet tuo pačiu ir puošniai atrodytų, t. y. sukeltų įspūdį, kad prie jo buvo ilgai dirbta. Ir kaip visada nepamirškite mano blogo taisyklės - don't judge the pie by its pictures (because they're awful). Thanks
Dar man labai gėda, nes šio pyrago išliko tik viena foto, čia todėl, kad kai aš siunčiau kitą, tik gabaliuko foto iš mobylkės sau į ymeilą kompe, per greitai ją ištryniau (kaip Monika iš "Draugų"), dėl to į ymeilą gavau tik tuščią attachment'ą. Bet iš foto matote, kad pyragas atrodo puošniai, nes jis apvalus (labai didžiuojuosi šia išvada). Taip pat atsiprašau už klecką ant staltiesės, bet koks balius be klecko ant baltos staltiesės (nebent Monikos iš "Draugų" balius).
Kadangi neišliko foto, o pyragas jau prieš savaitę išėjo atsiprašant pro antrą galą, iš dulkės į dulkę pavirto (jeigu jūs nusiteikę kreacionistiškai, o ne darvinistiškai, jums turbūt patiks labiau dulkės sulyginimas), tai daugiau apie jį nerašysiu daug, nes dabar skaitau knygą apie vaizdinį posūkį, kurios pagr. mintį sutrumpinus galima sakyt, kad žmonės nori matyt vaizdus, o ne skaityt žodžius.
Recepto originalas čia (ten dar yra fainų foto iš kažkokio amerikiečių žiburėlio). Aš visus produktus suskaičiavau ant 26 cm skersmens formos, ir apsidūchinau, nes jau recepto originale forma buvo panaudota 25 cm skersmens. Bet su mano kiekiais jūs gausit tikrai solidų pyragą su išraiškingų trupinių sluoksniu ir stangria tešla (kokios mano šlaunys vis dar NĖRA). Nuo vieno gabaliuko šiek tiek sutrinka kvėpavimas, bet nebijokit, nenumirsit (arba iki vestuvių užgis).
Pirma reik pasidaryt trupinius. Nes tada juos galima sau tiesiog turėt bliūde. Trupiniams reiks:
120 g miltų
136 g rudo cukraus
2 a. š. cinamono (ar žinojote, kad cinamono negalima valgyti, nes kažkaip jis tiesiog nesivalgo. Pažiūrėkit jūtube)
105 g šalto sviesto
3/4 puodelio bilenkokių riešutų (gal tik ne sėmkių) - pakapotų maloniai tarp dantų traškančiais gabaliukais
Sumaišom pirmus tris, tada sumetam gabaliukais supjaustytą sviestą, su pirštais padarom maždaug vienodus trupinius, suberiam riešutus ir įdedam į šaldytuvą. Viskas čia.
Bet pyragui tai dar ne viskas! Antrame veiksme reik pasiruoš obuolius. Aš ėmiau šiaip obuolių iš akies (pas mus iš sodo jie šiek tiek mažiukai, tai sunaudojau 6 tokius). Drąsiai imkit bent 10 tokių, kad obuolių sluoksnis būtų maloniai drėgnas ir tikrai jaustųsi pyrage. Kalbu apie tokio dydžio mažiukus, kokie pardėse būna tiesiog pavadinti lietuviškais obuoliais po 2 Lt/kg ar kažkas panašaus.
Be obuolių dar reiks:
273 g rudosios druskos
71 g ištirpinto sviesto (labai svarbus tas vienas gramas, nes jis neša laimę)
2,5 a. š. cinamono
vieno apelsino sultys
pusė a. š. cukraus
Obuolius supjaustyt plonom skiltelėm (nereikia lupt), ir sumaišyt su viskuo kitu. Patartina druskos ir cukraus kiekius apkeist vietom, nes aš pajuokavau ten (kaip ir daug kur kitur gyvenime).
Finalinėje dalyje reik pasidaryt tešlą. Jai reiks viską daryt taip:
248 g cukraus
to pačio išspausto apelsino nutarkuota žievelė (šiaip rekomenduoju iš pradžių nutarkuot, o po to spaust sultis (na, arba galit spaust sūrį, jeigu tai geriau mokat))
Cukrų pirštais trinam su žievele. Fainas jausmas, kaip cukrus vis labiau drėksta nuo žievelės.
3 eko kiaušai
Po vieną juos sumušam į cukrų ir tiesiog minimaliai pamaišom su šluotele. Bet aš, berods, traukiau mikserį. Tai galit ir su mikseriu.
Atskiram bliūde tiesiog sumaišom:
317 g miltų
3 kaupini a. š. kepimo miltukų
3/4 a. š. druskos
Šiek tiek miltų įberiam į kiaušų miksą. Tada imam:
350 g pieno
Šiek tiek jo pilam į tešlą ir toliau plakam su mikseriu. Vėl dedam miltų, tada vėl pieno, kol visi susideda į tešlą. Užbaigiam su miltais ir ejakuliacija. Labai atsiprašau, bet aš nežinau kas man darosi. Nereik permaišyt, tiesiog kad viskas įsikorporuotų. Patys pajauskit, kai jau sausi produktai bus patogioje pozoje su šlapiais.
Imam formą (tą su nusegamu šonu). Įtiesiam kepimo popieriaus, sudedam tešlą, ant jos obuolius, ant jų trupinius. Kepam ant 180 laipsnių, rašo, kad 1 val. 15 min., bet aš kepiau valandą su puse. Patarčiau patiems reguliuotis kepimo procesą, kaip ir šiaip gyvenimą.
P. S. obuolių pyragas #1 čia. O mano feisbuko gerbėjai renkasi čia!
Šį lengvą patiekalą norėčiau skirti savo interneto pasvordui, kuris vadinasi "desros69". Keisčiausia, kad net ne aš jį sugalvojau ir tai patvirtina vieną iš XXI a. hipotezių, kad 69% populiacijos savo pasvorde panaudoja skaičių 69.
Šitą patiekalą skiriu visiems, kurie nori vakarienei mėsos, o po to sekso. Lengvai viskas pasidaro (jeigu nesugalvojat kimšti savo nuosavų dešrų), nereik milijono indų plauti (maksimum du), skanu, gerai užkemša skrandį, taigi meilės žaidimus (kad ir tą patį 69) galima panaudoti riebalams sudeginti. Aišku, kad receptą aš radau BBC Good Food (kur daugiau).
Jeigu atvirai, tai prieš tai gyvenime nesu gaminus tokių dešrų ir net negalvojau, kad jų būna pirkt. Esu gaminus tik medžioklines, bet kartais tiesiog valgau jas žalias, kai tingiu gamint. Nuėjau į Rimi, ir buvau maloniai nustebinta, kai vitrinoje pamačiau "Ispaniškas kiaulienos dešreles", kurios čia tiko ne tik dėl to, kad iš kiaulienos, bet iš šiaip iš koncepto (nors pagal BBC pavadinimą turėjo būt prancūziškos). Kaip matote, dešros yra tikrai galingos (atsiprašau, bet man jas norisi palygint su šūdais kažkodėl, gal dėl to, kad mėsa, sukišta į žarnas primena peristaltikos procesus, arba kitaip sakant "pro vieną žarną įeina, pro kitą išeina"), dėl to keturių dešrų užtenka pilnai dviejų paršų vakarienei.
Ką reik nusipirkt:
dešrų
Ką reik panaudot iš tamsaus kambarėlio:
alyvuogių aliejaus
skarbonkę konservuotų pomidorų (aš tai perku jau iškart sukapotus, kad nereiktų man savo manikiūro su Swarowski deimantais gadint)
prieskonių pagal charakterį
Ką reikia panaudot iš derliaus šventės:
bulvių (iš akies)
svogūną, vidutinišką, perpjautą kaip snaigė (tipo per pusę ketvirtuoju laipsniu)
3 cukinijų, supjaustytų, kad patogu būtų į burną įsidėt
ištrėkšto vampyrų priešnuodžio (iš akies aka kuo daugiau tuo geriau)
Gaminimas, kaip ir daugelio mano perkopijuotų patiekalų, pasižymi elementarumu, primityvumu ir minimalistine estetika.
Svogūną, cukinijas, bulves ir papriką sumetam į skardą bilenkaip, užliejam aliejaus ant viršaus bilenkiek, priberiam bilenkokių prieskonių* ir kepam ant bilenkokio karščio orkaitėj 20 minučių. Iš tikrųjų reik kept ant 220 laipsnių.
Po dešimties minučių patikrinam ir pamatom, kad bulvės nelabai kepa. Pasigailim, kad viską darėm atgrubnagiškai ir bulves gražiai sustumiam į vieną šoną (žr. foto), kepam toliau.
Kad ir kaip norėtųsi kažką maloniau veikti, nei kepti dešras, kol kepa daržovės, vistiek reiks jas kepti. Dėl to keptuvėj apkepinam jas iš abiejų pusių, kad biški paruduotų, tai užtrunka penkias min., per kurias galima panaršyti iPad'ą ir gauti riebalų fejerverką iš keptuvės į akį.
Kai praeina dvim min., ant daržovių reik sudėt pomidorus, vampyrų priešnuodžius, gerai viską išmaišyt, dar pabert prieskonių ir sudėt dešras ant viršaus. Bulves praignoruojam ir kepam toliau dvim min. Kai praeina šis laikas, valgom ir čepsim.
* Norėčiau padaryti išnašą apie prieskonius pagal charakterį. Dažniausiai prieskoniai beriami vadovaujantis common sense, bet kartais galima leisti sau paimprovizuoti. Rinkitės prieskonius pagal charakterį!
Juodi pipirai - jūs nuobodus konservatorius, kuris mėgsta visiems priminti, kad makaronus reik virt al dente (nes tipo taip daro Italijoj). Jūsų svajonių šalis Provansas ir man nuo jūsų bloga.
Bazilikas - jūs mėmė, nes galvojat, kad bazilikas prie visko tinka, bet juodai suknelei apsirengt daug smegenų nereik.
Paprika - jūs galvojat, kad jūs fainas, bet po jūsų spalvinga išvaizda slepiasi vidutinybė.
Čili dribsniai, Kajeno pipirai, šiaip kas nors aštraus - jūs čiut nesveiko proto. Deja, tai nereiškia, kad jūs turite genijaus gyslelę. Labiau tai būtų besmegenio gyslelė.
Kitokia džiovinta žolelė negu bazilikas (oreganas, čiobrelis, rozmarinas) - jūs galvojate, kad esate visa galva viršesnis ir išmanot kažkokią intelektinę sritį, bet pamiršot pažiūrėt į veidrodį.
Druska - jūs tikra žemės druska (ar kaip ten sako)! Kitaip sakant, nuobodybė.
Kuminas, ciberžolė, cinamonas ar dar kažkoks prieskonis, kuris čia absoliučiai netinka į kontekstą - jūs kvailys ne tik virtuvėje, bet turbūt ir gyvenime apskritai.
Labai atsiprašau, jeigu kas nors įsižeidė. Visiškai nesupratusiems norėčiau pabrėžti, kad visų pirma aš nekalta, o visų antra prie šių dešrų tinka visi išvardyti prieskoniai, išskyrus tuos, kurie parodo, kad jūs kvailys.
Pavadinimas reiškia "paprastas kriaušių pyragas", nes rudenį padaugėja vaisių iš TOP užknisančiausių vaisių trejetuko: obuolių ir kriaušių (koks trečioj vietoj vaisius, dar neapsisprendžiau, reiktų apklausti gyventojus). Šitas pyragas tinka ir su obuoliais būti vienumoje, bet kriaušės dažnai nepelnytai nustumiamos į periferiją (o gal reiktų sakyti pearriferiją). Apie kriaušes sakoma, kad karalius Saulė mėgdavo jomis puošti savo barokinius interjerus. Čia meluoju, nors man kriaušė toks grynai brandžiojo baroko vaisius - figūringa, banguojanti, saldi, bet tas saldumas dar harmoningas. Jeigu mokėčiau naudotis Photoshop'u ne traktoristo lygyje, pridaryčiau juokų (kurie tik man juokingi būtų), kur barokinėj tapyboj personažus pakeičia visaip virstančios ir riedančios kriaušės. Pažiūrėkit, pvz., Rubenso "Leukipo dukterų išprievartavimas" ir įsivaizduokit kriaušes. Man tai jau iškart juokas ėma.
Šitas kriaušių pyragas yra lieknas kaip delninukė. Čia dėl to, kad kriaušių įeina daug, o tešlos nėra tiek jau daug, todėl vaisiai tiesiog trykšta burnoje. Tiems, kad mėgsta nesirūpinti kūno linijomis ir vis dar gyvena baroko laikais bei guodžiasi posakiu, kad "vyrai ne šunys, ant kaulų nepuola", rekomenduoju padvigubinti ingredientus tešlai (šis patarimas tinka ir norintiems storesnio ir iškilesnio pyrago). Receptą radau savo mylimiausiame BBC Good Food (vos neparašiau BBD), tik mano forma buvo didesnė, dėl to mano kiekiai didesni (naudojau 26 cm skersmens formą). Pyrago sunkumo lygį įvertinčiau 1 (įveiks net virtuvėje besijaučiantys kaip ant ledo). Realiai jam net mikseris nebūtinas, o tai jau kaip ir leistų įtraukti receptą į cool kategoriją, bet tingiu, kaip tikras baroko žmogus. Taigi, po šito pyrago gali būt nors ir tvanas.
Kriaušes ir tešlą ruošiam atskirai. Kriaušėms reiks:
600 g kriaušių (labai man buvo liūdna, kai sužinojau kad tiek sveria dvi galingos kriaušės. Liūdna buvo ir kriaušėms, nes jos liko pūti ir gal net supuvo (nžn, nes nebuvau namie po to) kaip ir baroko žmonės nuo sifilio nupuvo ir juos išgraužė utėlės*)
pusės didelės citrinos sulčių (kitos pusės sultis galima sušvirkšt priešui į akį, karalius Saulė tikrai taip padarytų, nes jam px, kas bus rytoj)
citrinos žievelės patarkuotos
Instrukcijos: viską sumaišyt auksiniam bliūde ir padėt, iki kol reiks sumest į tešlą.
Tešlai reiks:
100 g miltų (arba galit dėt šiek tiek daugiau, jeigu jūsų kriaušės sultingos labai)
druskos čiut čiut (čia senovės eskimų matavimo vienetas toks)
2 dideli kaupini šaukšteliai kepimo miltelių
97 g cukraus (specialiai nedėjau šimto, nes užgraužtų sąžinė, kad cukraus tiek pat, kiek miltų)
3 kiaušinių
65 g patižusio sviesto (iš Prancūzijos lygumų arba iš Maksimos)
nebūtinai - pyrago prieskonių (radau besivoliojančius, tai ir įdėjau. Jei atvirai, aš buvau prieskonių mišinių skeptikė, bet šitie pridavė tokio neblogo pikantiškumo. Dar įdėjau tarkuoto muskato - bandžiau tipo improvizuot ir kažką paderint)
Pirmus keturis dalykus reik bliūde minimaliai sumaišyt, tada visa tai sumaišyt su kiaušais ir sviestu. Kaip minėjau, eitų ir su ranka čia viską padaryt. Aš dariau su mikseriu (pasikartosiu - esu baroko žmogus, man patinka pasilengvinti darbą). Galit pridėt prieskonių, jei naudojat. Tada reik sudėt kriaušes, dar minimaliai pamaišyt ir sudėt tešlą į formą. Kept reik ant 180 laipsnių kažkur apie valandą (minimum 50 minučių, nebent jūs kepat reaktyvinėj orkaitėj).
Pyragą aš pirmą kartą apibarsčiau su pudra, ją trindama per sietelį ir teko pripažinti, kad toks efektas tolygios pudros tikrai efektingas. Tik po to užkniso, nes dar reikėjo plaut ir sietelį prie viso bendro kinio (tikiuosi, žinote, ką reiškia "kinis").
Valgiau su sausainių skonio ledais. Maksimoj jie buvo ant išpardavimo po 2,99 Lt.
* čia galiu ir vėl net nepajutus primeluot - žinau, kad baroke nelabai švaru buvo ir perukuose užsiveisdavo pelės, bet gali būt, kad sifilis išpopuliarėjo (aišku, jis turbūt nenorėjo išpopuliarėti) labiau apšvietos amžiuj? Laukiu habilituotų istorikų komentarų, kaip ten baroke su sekso reikalais buvo
Turiu klausimą - pagal ką jūs nusprendžiant, kuriuos ingredientus pavadinime sakyti, o kuriuos ne? Aš labiausiai mėgstu sugalvoti pavadinimą, kuris iš viso neatskleistų ingredientų (pvz. Sekmadienio depresijos sriuba, Pirmadienio nuobodulio kepsnys ir t. t.), bet kartais tai atrodo n00biškai ir aš pasijaučiu kaip šėką pjovus. Šioje mano gamintoje sriuboje rasime morkų, svogūnų, kokosų pieno, pupelių ir apelsinų sulčių. Kadangi tipo aš mokslininkė, tai priėjau tokių išvadų:
1. Pavadinime išvardijami ingredientai, kurie sudaro patiekalo pagrindą. Taip aš ir padariau. Nors sriuboje daug svogūnų, bet svogūnai ir taip jau būna kiekvienam patiekale (kitaip sakant hitas viso pasaulio virtuvėse jau 10000 metų), tai jų nereikia vardyti. O kad skaitytojas nepasibodėtų rašytojo kūryba, negalima ir išvardyti daugiau nei trijų ingredientų, bo užpis skaityt. Trys būtų tas optimalus skaičius (priklausomai dar nuo to, koks tas ingredientas, jeigu tai "obuolys" - OK, jei "musių užpakalinių raumenų išpjovos rėmuo" - tai neverta, nes labai prasitęs pavadinimas.
2. Pavadinime išvardijami ingredientai tie, kurie suteikia patiekalui egzotiškumą. Tai padės atkreipti potencialaus internete žioplinėjančio kvaišelio dėmesį. Tarkim, jūs gaminate vištieną su daug visokių daržovių, bet pagardinate pipirais iš Somalio, tai pavadinime taip ir rašot - "Vištiena su pipirais iš Somalio", o ne "Vištiena su įvairiomis šakninėmis daržovėmis bei pora ankštinių kultūrų, o ir dargi pipirais iš Somalio".
4. Pavadinimą sudaro du žodžiai, arba vienas, dar blogiau (išskyrus atvejį, aprašytą 4 punkte žemiau). Laikas nupūsti dulkes nuo tokių atgyvenų. Tik man labai sunkiai sekasi sugalvoti, koks čia galėtų būti vieno žodžio pavadinimas. Į galvą šauna tik "Balandėliai" ir "Cepelinai", kurių receptai ne internete, o šeimos analuose turėtų būti užrašyti. Aišku, kartais būna klasikiniai receptai su vieno žodžio pavadinimu, bet tuos receptus išvis neįdomu skaityt.
3. Pavadinimui sugalvoti pasinaudojate savo kūrybos versme. Čia kaip ir geriausias variantas. Skaitant Skonių blogą, matosi, kad nelabai kam sekasi su šiuo variantu.
Čia tokia būtų atmestina šios temos interpretacija. Giliau lįsti tingiu, nes karšta ir šiaip noriu greičiau pabaigt šitą receptą, kad galėčiau pasikasyt kojas.
Dabar pasakysiu, ko jums reikės nusipirkti iš Rimi (tai mano šiuo metu mėgstamiausias prekybos tinklas) šiai sriubai:
dviejų didelių svogūnų, juos reik smulkiai supjaustyti ir verkti (arba galite iš šabakštyno kur nors išsikasti)
450 g morkų, sugabaliukintų (čia buvo maždaug trys didesnės negu vidutinės morkos)
gabaliuko sutarkuoto imbiero (iš akies aš visada renkuosi tą gabaliuką, bet niekada jis nebūna ilgesnis negu pirštas)
2 v. š. nekalto alyvuogių aliejaus
2 v. š. garam masala
60 ml apelsinų sulčių
maždaug vieno litro vandens (iš akies)
200 ml kokosų pieno (dabar aš užsinorėjau išsimaudyt kokosų piene, nes turbūt jis turi puikių drėkinamųjų savybių. Aš tiesiog gulėčiau, o kokia Kleopatra piltų man ant galvos tailandietišką medų ir tai būtų visokeriopa palaima)
dviejų skarbonkių pupelių po 400 g - naudokit maišytas pupeles, nes taip įdomiau ir jų yra pirkti Rimi, o IKI - šūdas!
viskas.
Turbūt ir kvailiui aišku, kaip gaminti sriubą - reikia didžiausio namų puodo, o galima naudoti ir vonią, jeigu po ja jums išeis užkurti ugnį.
Į puodą (vonią) šliūkštelkite alyvuogių aliejaus ir kepkite svogūnus bei morkas maždaug 15 minučių ant menkos ugnies, kad nepradėtų svilti. Tada suberkite garam masala ir imbierą, pakepinkite dar kokią minutėlę, per kurią galite pažaisti tokį žaidimą: pamajakinkit penkiems bet kuriems kontaktams iš savo mobileko, kuris pirmas atmajakins, tą ir pasikvieskite pietų.
Dabar reik supilti sultis ir vandenį. Tada virti kokią 10 minučių nuo užvirimo (ech, tas sviestas sviestuotas) ir supilti kokosų pieną. Po to galite sriubą sublendint arba ne. Aš tai neblendinau, nes tingėjau.
Suberkit į sriubą pupas ir dar pavirkit porą minučių. Šit jums ir patiekalas. Galit pridėti druskos ir kokių nors kitokių prieskonių (girdėjau, kad pipirai iš Somalio tikrai čia tinka).
"Labai skanu su šviežia duona", sakau jums ir atsisveikindama išeinu spausti spuogo, kuris man išdygo antakyje.
Šitas obuolių pyragas kuklus dėl to, kad aš jį gaminau jau senokai ir viską prisimenu kaip per miglą. Atsimenu, kad pas mane atėjo draugė vėliau ir mes žiūrėjom filmą "Geležinis žmogus", o po to aš sulaužiau savo kompo pakrovėją. Dar atsimenu, kad draugė sakė, kad pyragas labai skanus ir kad jinai niekada nenori turėti vaikų.
Šiaip šitas pyragas toks keistokas, nes jis beveik nesaldus ir labiau yra tokio duonos stiliaus. Tikrai galima duoti jo vaikams po pietų valgyti, nebijant, kad jų dantyse išsivystys kirminai. Tik jeigu ant viršaus pilsite kokio nors karamelinio padažo ar ledų, kirminų rizika padidėja.
26 cm skersmens apvaliai formai su nuimamu dugnu reikės:
333 g miltų (jeigu forma būtų 52 cm skersmens, reiktų 666 g miltų, kas pranašauja kažką įspūdingo)
2 v. š. cinamono
1,3 a. š. kepimo miltelių (čia reiškia, kad vieno pilno, o kito tik trečdalio)
195 g rudo cukro
147 g sviesto
3 ekologiški kiaušiniai
3/4 puodelio jogurto su natūraliu skoniu (anksčiau sakydavau "jogurto be nieko", bet supratau, kad toks pasakymas prieštarauja pats sau. Jogurtas su natūraliu skoniu - daug aiškiau, bet besmegeniams paaiškinsiu, kad tai baltas jogurtas be priedų, kuris iš tikrųjų yra neskanus ir dar rūgštus)
3 dideli ekologiški obuoliai (LOL)
Vieno didelio apelsino sultys (aš tai atsimenu, kad po to suvalgiau minkštimą)
Biški mažiau negu pusė puodelio razinų
Pusė puodelio pakapotų migdolų (kadangi man nepatinka riešutai gabalais, aš migdolus sumaliau į tokius beveik miltus. Turbūt jie ir pridavė pyrago tešlai tokio solidumo)
Patarkuotos citrinos žievelės (aš tai patarkuoju tiek, kiek netingiu, o dažniausiai tingiu)
Reikia iš pradžių išsviestuoti ir ištrupiniuoti formą.
Tada reikia su mikseriu išplakti sviestą ir cukrų. Neatsimenu, kiek tai užtrunka. Turbūt tol, kol išsiplaka normaliai ir gražiai atrodo. Po vieną reik mušti kiaušus ir plakti toliau, kol viskas būna gražu.
Kiaušų lukštų išmesti negalima, juos reikia dėti į atskirą maišelį, kuris kiekvieną sekmadienį yra vežamas į kaimą vištoms, kur jos suvalgo tuos pačius savo lukštus.
Tada reikia į tai, kas jau yra, sudėti tai, ko ten dar nėra - jogurtą, apelsinų sultis ir citrinos žievės pleiskanas. Toliau plakti su mikseriu, kol viskas susimaišo.
Grūdų dulkes reik sumaišyti su cinamonu ir kepimo milteliais. Tada reik imti spatulą ir su ja švelniai įmaišyti miltus į drėgną tešlą. Kai tai jau padaryta, reikia dar sudėti į tešlą obuolius (aišku, jie dedami ne cieli, o susmulkinti), razinas ir migdolus. Dar, jei norit, galit pabandyti į tešlą įdėti ir pinigų, bet jie turbūt sudegs. Atsimenu, kai buvo balius pas močiutės sesę ir jinai privirė cepelinų. Į kiekvieną cepeliną buvo įdėta viduje po siurprizą: antpirštis, saga ir pan. Tingiu galvoti, kas iš to, bet turbūt šio šmaikšto nepamiršiu niekada gyvenime.
Kai jau viskas būna švelniai sumaišyta, galima sudėti tešlą į formą ir kepti kokias 45 minutes ant šimto aštuom laipsnių.
Kai kepa, reikia prisimajekinti draugei, kuri ateitų pasivaišinti pyragu ir praskaidrintų liūdnas dienas.
Lęšiai anksčiau man sukeldavo didingus jausmus, bet dabar aš pasimečiau, nes pasaulyje plinta paleolito trendai, kurie teigia, jog grūdai čiulpia, o baltymai, mėsa ir daržovės valdo. Čia man kaip antausis iš maisto pasaulio, nes aš iki šiol galvojau, kad valgyti visokius ten grūdus yra puiku, o pasirodo, jie yra jūrų kiaulyčių ir lopinių maistas, nes šiuo metu tikrieji išmanėliai drasko steikus kaip Soliutrė gyventojai. Kadangi aš mėsos geros gauti negaliu (nes neturiu kontaktų :D), nusprendžiau likti prie grūdų ir apsimesti nepriklausoma, neįtakojama visokių ten dietų madų. Šiaip grūdai ir kitas paukščių pašaras pigus, jo daug, jis įdomus, lengva jį pagaminti (išskyrus risotto, bet man šis ir nepatinka) ir šiaip jis apsprendžia visą mano cool idėją. Nuliūdinsiu jus, bet niekada nebus tokio recepto "Cool steikas", nes už steiką galima nusipirkti gerą staniką arba nueit į solerkę septynis kartus. Aš nesu prieš steiką, jeigu ką. Bet geriau turbūt jį valgyti kur nors mieste.
Šitą receptą lęšiams aš išmokau iš savo mėgstamo vyruko kulinarijos pasaulyje - Mark Bittman. Jis man tą patį reiškia, ką Briusas Springstenas muzikoje. Mark Bittman man patinka, nes jis šmaikštus ir moka visus pastatyt į vietą, visai ne kaip tešlius Oliveris, kuris tik ir nori sumest visus pasaulio prieskonius į savo patiekalus. Dėl Ramzio dar neapsisprendžiau (ar patinka, ar ne). Dar ir šefų garsenybių man patinka Nigella Lawson, nes jinai graži ir paprasta, jai net tinka priklijuoti nagai. Jos balsas mane ramina. Bet Bittman vistiek kiečiausias. Aš jį sužinojau iš The Minimalist podkęstų ir kaip tik pirmadienį, trečiąją dieną po algos gavimo, kai mano piniginė nužengė į pragarus, susinervinus naršiau receptus, nes ieškojau kuo pigesnių iššūkių. Bittman'o receptus kai žiūri, tai gali būt garantuotas, kad bus nedaug ingredientų ir visi jie reikalingi, nes jis žino, ką daro, kaip nekurie pacukai. Ir dar man patinka, kad jis žmonėms liepia valgyt kuo mažiau mėsos ir kuo daugiau to, ko yra po ranka - o po ja dažniausiai tikrai esti grūdai ir daržovės, o ne karkos ir kotletai. Bandžiau panašiai pamokslaut savo šeimai, bet jie tik uždūchino mane, toliau kimšdami pradinukų paštetą iš kiaulės atliekų ir suminkštinto kartono. Dėl to savo komandoje aš likau tik su Bittman'u. Mieli žmonės, aš tikrai jums rekomenduoju žiūrėti jo podkęstus ir skaityti receptus, nes jie kartais tampa puikia išeitimi iš tamsaus tunelio, kaip kad šis lęšių gaminys, kuris tipo atseit yra indiškas dalas (dalas šiaip yra bilenkoks troškinukas iš lęšių, pupų arba žirnių).
Dar kame esmė - šituos lęšius pagaminti yra taip pat lengva, kaip nukeliauti į Indiją, jeigu turi bapkių. Gaminu aš juos tik sau, nes mano aplinkoje daug niekingai į lęšius žiūrinčių žmonių. Jie galvoja, kad aš valgau lęšius dulkinam namų kampe apsirengus grindų skuduru, nes tipo lęšiai tik vergetoms. Todėl gaminkit tik sau, džiaukitės ir niekinkit visokius liaušius. Sau reikės (aš tai dedu viską iš akies, rekomenduoju pabandyti, nes sau dažniausiai žmonės gamina su meile (nes save myli labiausiai), o kai save myli, tai jau tikrai nepagadinsi degutu recepto:
raudonų lęšių (elementaru - nes jie pigiausi)
vandens (iš krano)
mažo svogūno, supjaustyto kuo smulkiau, tuo geriau (juk jūs nenorite didelių svogūno gabalų lęšiuose)
biškio paprasčiausio aliejaus (dažniausiai namuose tai būna saulėgrąžų arba rapsų vulgaris, bet jei naudosite su modifikuotais organizmais (ar kaip ten jie vadinasi), tai perspėju, kad jums gali išaugti kojos iš ausų)
gabalėlio imbiero, sutarkuoto
poros skiltelių vampyrų priešnuodžio, ištrėkšto
trijų šapelių gvazdikėlių (gvazdikėliai šiaip labai rafinuotas prieskonis. Galima sakyti, aš atradau juos iš naujo šiame patiekale)
1 a. š. pilnagrūdžių garstyčių (recepte reikia garstyčių sėklų, bet aš jų neturiu, tai sėkmingai naudoju garstyčias su grūdeliais - čia jau beveik aukščiausias cool kategorijos lygis)
juodų pipirų (iš akies)
Gaminimas tiesiog apverktinas. Reikia vienoj keptuvėje aliejuje pakepinti svogūną. Bittmanas jį kepina ilgai, gal 10 minučių, bet man nepatinka jis toks, tai aš kepinu trumpiau.
Kitam puode lęšius reikia užpilti vandeniu ir sudėti visus kitus išvardytus dalykus.
Matau, kad Bittmanas deda druskos, bet aš nededu. Kaip jau minėjau, šis patiekalas priklauso tik nuo jūsų. Pasijauskite virtuvės valdovais!
Kiek lęšius virti - ką žinau, kol išverda. Kol beveik sugeria visą vandenį. Gal tai vyksta kokias 15 minučių, bet aš nežiūriu į laikrodį, nes užsiimu svarbesniais dalykais (svajojimu, Delfi skaitymu).
Kai lęšiai gatavi, galite įdėti šiek tiek sviesto. Viršutinėje nuotraukoje aš lęšius valgiau su sviestu ir natūraliu jogurtu. Apatinėje nuotraukoje aš į lęšius įdėjau porą šaukštelių pomidorų padažo su daržovėm (nežinau kodėl, jis tiesiog buvo šaldytuve) ir patarkavau ant viršaus citrinos žievelės, valgiau be sviesto. Linkiu jums išrasti savo kombinaciją.
Gal jūs galvojate, kad receptas čia jau turi baigtis. Jūs teisūs. Bet čia prasideda žaidimas! Pasirodo, vyksta kažkoks žaidimas "Vienuolika". Jei tave užtagina koks nors blogeris, jis tau užduoda vienuolika klausimų, tu atsakai ir savo ruožtu užtagini vienuolika kitų blogerių, kuriems užduodi irgi klausimus. Žaidimo pliusai - taginami blogeriai, kurie turi mažiau nei 200 sekėjų. Tai galima sakyti ir minusas, nes jei tave užtagina, vadinasi, tu lopas ir nesugebi surinkti followerių. Žaidimo aiškus ir konkretus minusas - iš kur šioj varganoj šaly rasti dar vienuolika neužtagintų blogerių? Kol kas aš užstrigusi šioje stadijoje, bet geriau atsakysiu į klausimus, tada gal mano pyktis atlyš.
Man klausimus uždavė blogas saldu/sūru, tiksliau, jo direktorė Vilma. Neslėpsiu, kad tai mane pamalonino, nes man labai patinka atsakinėti į klausimus. Aš kai buvau paauglė spuoguotė, tai žaisdavau savo dienoraštyje interviu su savimi.
Atsakymai:
1. Ar turi kulinarinę biblioteką? Kokia mėgstamiausia knyga ir ką būtina turėti savo bibliotekoje?
Turiu apgailėtiną kulinarinę biblioteką, dulkančią ant šaldytuvo ir susidedančią iš gal 7 knygų, bet jos neblogos. Ją stengiuosi plėsti vieną kartą per kelis metus (t. y. nusiperku knygą). Mano mėgstamiausia knyga yra "Didysis Getsbis", aš dievinu amerikiečių literatūrą apskritai, nes praeitame gyvenime ten gyvenui. Savo bibliotekoje žmonėms rekomenduočiau turėti Bibliją (bet geriau prabangesnio leidimo, nes mano atspausta ant kažkokio vyniojimo popieriaus, kuris persimato ir ten sunku skaityt ir braukyt).
2. Ar vasarą kaupi atsargas žiemai? Saldžias ar pikantiškas?
Nekaupiu. Bet kaupia mano šeima, kuri gyvena kitur. Kaupimas vyksta įspūdingais kiekiais, todėl aš visada namo galiu parsivežti kokį nors sloikelį. Esmė tame, kad aš nelabai po to turiu kur panaudoti sloikelių turinį, nes uogienės mane nervina, kokių nors ten raugintų agurkų užsinoriu vieną kartą per pusę metų, obuolienės buvau parsivežus, bet jinai man buvo metalo skonio, tai nepatiko, obuolių sultys man per rūgščios ir pan. Vienintelis dalykas, kurį planavau padaryti šią vasarą - užsišaldyti pesto, nes bazilikai pas mus darže bujoja kaip dilgėlės. Bet užgėriau ir pamiršau. Jei rimtai, tai man gėda stebėti, kaip nyksta mūsų senolių papročiai - aš, tarkim, nemoku nei vakuoti, nei siūti, nei bulvių sodinti. Bėda ta, kad aš noriu gyventi Niujorke ir kaime, tai tas atsargų kaupimas kažkur pasimeta tarp to ir to.
3. Be kokio patiekalo neįsivaizduoji žiemos, pavasario, vasaros ir rudens?
Žiemos neįsivaizduoju be Kūčių stalo, barščių ir pyragėlių su grybais. Aš jų laukiu visus metus.
Pavasario nežinau. Gal be kiniškos vištienos. Čia juokas. Aš tikrai nežinau.
Vasarą mūsų daržas lūžta nuo pertekliaus visko - uogų, pomidorų, visokių prieskoninių žolelių. Patiekalai su jais būna įvairūs, bet vasaros tikrai neįsivaizduoju be močiutės rėkimo, kad turim eit visi į daržą visko ten skint ir ravėt. O juk vasara toks malonus metas prie kompo pagulinėti, kai lauke plius 30.
Rudens neįsivaizduoju be močiutės firminio obuolių pyrago, kuris niekuo neypatingas, bet namie tai jį kepa vos ne kasdien. Man jis nusibodęs iki gyvo kaulo, bet vistiek aš jį valgau. Dar rudens neįsivaizduoju be naminės grybų sriubos.
4. Kas romantiškiau: stebėti saulėlydį ant dangoraižio stogo ar naktinis vėžių gaudymas?
Čia neatsakysiu, nes, kaip minėjau, gyvenu tarp Niujorko ir kaimo. Aš noriu gyventi dangoraižyje, bet Lietuvos kaimas priverčia mano širdį pravirkti nuo savo grožio. Pasakiau kaip Pūko radijo dainininkas, bet matyt, tokia jau mano natūra. Mane nervina kai reikia rinktis, nes aš tai noriu visko visada.
5. Gamta - atpalaiduoja ar baugina?
Aišku, kad atpalaiduoja. Baugina ateiviai, dvasios, blogi pažymiai.
6. Kokia knyga guli ant naktinio staliuko?
Šiuo metu aš skaitau Iris Murdoch knygą "Jūra, jūra". Labai patinka.
7. Kokia eglute, tikra ar dirbtine, puoši namus Kalėdoms?
Mes namus visada puošiam tikra Kalėdų eglute. Čia jokios kitos kalbos ir negali būti. Savo kitus namus Vilniuje papuošiau lemputėmis, nes man jos antroj vietoj po Kalėdų eglutės.
8. Ar namuose yra vieta, kur nuo namiškių slepi skanėstus? Kokie skanumynai ten slepiasi?
Aš tai nieko neslepiu, bet tėvai slėpdavo bare nuo mūsų saldaines. Bet mes vistiek viską rasdavom ir suvalgydavom. Dabar, kai gyvenu beveik viena, mane griaužia sąžinė kažką slapčia valgyt, nes reikia prisižiūrėt figūrą.
9. Ar esi kadanors laimėjusi loterijoje?
Neabejoju, kad Teleloto esu laimėjus kampus. Bet aš nežaidžiu loterijose apskritai.
10. Vienatvė - tavo draugas ar priešas?
Sakyčiau, kad priešas. Man patinka vienai tik pasispaudyt spuogus, kai nieks nežiūri.
11. Kokia daina pastaruoju metu tavo mylimiausia ir klausomiausia?
Pagal iTunes perklausų skaičių tai mano svajonių vaikino Briuso Springsteno daina. Ech, kaip aš noriu į Ameriką...
Dabar, kaip suprantu, atėjo nervinančiausia dalis žaidimo. Taigi, pasistengsiu surasti vienuolika nepopuliarių vargšelių, o kadangi reikia sugalvoti naujus klausimus, tai užduotis tokia - išvardyti 11 savo mėgstamiausių arba nemėgstamiausių patiekalų/produktų (su argumentacija). Jeigu bus be argumentacijos, pažymį sumažinsiu! :D
Taginu:
1. Prie puodelio arbatos
2. Bajalių šeimynėlės kampelis (atrodo populiarūs tokie, bet gal klystu)
3. Pomidorų sriuba ir kiti pasimaivymai (turbūt reiktų užrispektint ir gaminančius vyrukus)
4. G-blogas
5. Learning is the discovery that something is possible
6. Virtuvės fėjos
7. Valgom Europą
8. Oditėlės blogas
9. Rasos voratinklis
10. Fraises
11. Mezgalai (neabejoju, kad turi gerbėjų daugiau nei porą šimtų, bet man labai patinka, kad šiame bloge receptai būna ir iš sraigių, ir iš topinambų, ir iš visokių negirdėtų žuvų. Keista, kad dar nepadalyvavo žaidime).
Jau siunčiu laiškus blogams ir einu ko nors užkrimst. Fainas žaidimas šiaip.
