Mar 19, 2015
tas jausmas, kai sužinai, jog rytoj kolis. dalyko, kurio nieko neskaitei. ir turi 16 valandų.
seen from Israel
seen from United States
seen from Brazil
seen from China
seen from United States
seen from Malaysia
seen from Taiwan
seen from United States
seen from Russia
seen from Australia
seen from Finland
seen from United Kingdom
seen from China
seen from Türkiye
seen from Germany
seen from Bangladesh
seen from United States
seen from United States
seen from Germany
seen from Canada
tas jausmas, kai sužinai, jog rytoj kolis. dalyko, kurio nieko neskaitei. ir turi 16 valandų.
Obuolių pyragas #2
Šitą pyragą iškepiau seneliui gimtadienio proga. Kepimas vyko ant smūgio ekspromtu (nemanot šiaip kad "Ant smūgio ekspromtas" skamba kaip taksi firmos pavadinimas? Arba spuogų laikų aka devyniasdešimtųjų Pop Art grupių pavadinimas - juk buvo labai populiarūs tarptautiniai žodžiai, kurie ne šiaip ten kokie prikolai, o konkretūs fizikiniai, matematiniai, rimti terminai - "Dinamika", "Hiperbolė" (šiek tiek iškrenta iš konteksto, bet tikrai skamba kiečiau nei "Antis"), "Ekspresas", "Prologas", "Domino", "Solidija" (wtf), "Impostor" (???) ir aišku mano visų laikų mėgstamiausia KVINT'M (svajonių vaikinai konkrečiai)). Greitai reikėjo suktis todėl, kad aš iki tol tingėjau ir per daug varčiausi pataliukuose, bet po to susigėdau, nes pagalvojau, negi seneliui, kuris panašus į Maiklą Daglasą (tik be gerklės vėžio), peraugus anūkė su gimtadienium net pyrago neiškeps. Išvada: pyragas tinka, kai ieškot ko nors ekspromtu, kas būtų greita, bet tuo pačiu ir puošniai atrodytų, t. y. sukeltų įspūdį, kad prie jo buvo ilgai dirbta. Ir kaip visada nepamirškite mano blogo taisyklės - don't judge the pie by its pictures (because they're awful). Thanks
Dešros69
Šį lengvą patiekalą norėčiau skirti savo interneto pasvordui, kuris vadinasi "desros69". Keisčiausia, kad net ne aš jį sugalvojau ir tai patvirtina vieną iš XXI a. hipotezių, kad 69% populiacijos savo pasvorde panaudoja skaičių 69.
Pirum crustum simplex
Pavadinimas reiškia "paprastas kriaušių pyragas", nes rudenį padaugėja vaisių iš TOP užknisančiausių vaisių trejetuko: obuolių ir kriaušių (koks trečioj vietoj vaisius, dar neapsisprendžiau, reiktų apklausti gyventojus). Šitas pyragas tinka ir su obuoliais būti vienumoje, bet kriaušės dažnai nepelnytai nustumiamos į periferiją (o gal reiktų sakyti pearriferiją). Apie kriaušes sakoma, kad karalius Saulė mėgdavo jomis puošti savo barokinius interjerus. Čia meluoju, nors man kriaušė toks grynai brandžiojo baroko vaisius - figūringa, banguojanti, saldi, bet tas saldumas dar harmoningas. Jeigu mokėčiau naudotis Photoshop'u ne traktoristo lygyje, pridaryčiau juokų (kurie tik man juokingi būtų), kur barokinėj tapyboj personažus pakeičia visaip virstančios ir riedančios kriaušės. Pažiūrėkit, pvz., Rubenso "Leukipo dukterų išprievartavimas" ir įsivaizduokit kriaušes. Man tai jau iškart juokas ėma.
Morkų ir kokosų pieno sriuba
Turiu klausimą - pagal ką jūs nusprendžiant, kuriuos ingredientus pavadinime sakyti, o kuriuos ne? Aš labiausiai mėgstu sugalvoti pavadinimą, kuris iš viso neatskleistų ingredientų (pvz. Sekmadienio depresijos sriuba, Pirmadienio nuobodulio kepsnys ir t. t.), bet kartais tai atrodo n00biškai ir aš pasijaučiu kaip šėką pjovus. Šioje mano gamintoje sriuboje rasime morkų, svogūnų, kokosų pieno, pupelių ir apelsinų sulčių. Kadangi tipo aš mokslininkė, tai priėjau tokių išvadų:
1. Pavadinime išvardijami ingredientai, kurie sudaro patiekalo pagrindą. Taip aš ir padariau. Nors sriuboje daug svogūnų, bet svogūnai ir taip jau būna kiekvienam patiekale (kitaip sakant hitas viso pasaulio virtuvėse jau 10000 metų), tai jų nereikia vardyti. O kad skaitytojas nepasibodėtų rašytojo kūryba, negalima ir išvardyti daugiau nei trijų ingredientų, bo užpis skaityt. Trys būtų tas optimalus skaičius (priklausomai dar nuo to, koks tas ingredientas, jeigu tai "obuolys" - OK, jei "musių užpakalinių raumenų išpjovos rėmuo" - tai neverta, nes labai prasitęs pavadinimas.
2. Pavadinime išvardijami ingredientai tie, kurie suteikia patiekalui egzotiškumą. Tai padės atkreipti potencialaus internete žioplinėjančio kvaišelio dėmesį. Tarkim, jūs gaminate vištieną su daug visokių daržovių, bet pagardinate pipirais iš Somalio, tai pavadinime taip ir rašot - "Vištiena su pipirais iš Somalio", o ne "Vištiena su įvairiomis šakninėmis daržovėmis bei pora ankštinių kultūrų, o ir dargi pipirais iš Somalio".
4. Pavadinimą sudaro du žodžiai, arba vienas, dar blogiau (išskyrus atvejį, aprašytą 4 punkte žemiau). Laikas nupūsti dulkes nuo tokių atgyvenų. Tik man labai sunkiai sekasi sugalvoti, koks čia galėtų būti vieno žodžio pavadinimas. Į galvą šauna tik "Balandėliai" ir "Cepelinai", kurių receptai ne internete, o šeimos analuose turėtų būti užrašyti. Aišku, kartais būna klasikiniai receptai su vieno žodžio pavadinimu, bet tuos receptus išvis neįdomu skaityt.
3. Pavadinimui sugalvoti pasinaudojate savo kūrybos versme. Čia kaip ir geriausias variantas. Skaitant Skonių blogą, matosi, kad nelabai kam sekasi su šiuo variantu.
Čia tokia būtų atmestina šios temos interpretacija. Giliau lįsti tingiu, nes karšta ir šiaip noriu greičiau pabaigt šitą receptą, kad galėčiau pasikasyt kojas.
Keksas su kišenėm
Iš tikrųjų nei aš žinau, kodėl pasakiau, kad su kišenėm, nei ką. Gal todėl, kad man šitas keksas (kurį mano močiutė pavadino boba, todėl dar kaip ir reiktų atskiros diskusijos, kad gal tai ir boba) primena sijoną su kišenėm, kuris mano vaikinui atrodė per ilgas ir jis sakė "Tu atrodai kaip boba (na, štai ir atsirado kažkoks jau ciklinis ryšis tarp kekso, bobos, merginos, vaikino ir sijono), todėl aš su tavim niekur neisiu". Dabar pagalvojus, tai buvo nekaltos plaukuotkojės nuobodaus gyvenimo spalvos sijonas, todėl gal ir gerai, kad aš jo neužsidėjus. Nors mano vidinė kovotoja už moterų teises rėkė "Kovok už save, lūzere". Bet aš meluoju, nes nelabai jis rėkė, o labiau šnibždėjo, nors gal tai ir buvo musės sparnų ūžesys man prie ausies - buvo vasaros metas ir vabzdžių būna daug net ir kambariuose. Vasaros metas vėl artėja, vadinasi, artėja laikas vėl apgalvoti, ką man reiškia sijono ilgis, sijonas ir plikos kojos. Atsiprašau, kad nešneku apie keksą, bet rūbai svarbiau.
Lietuviško prancūziško batono sriuba
Ši sriuba patiktų mano močiutei, nes jai (sriubai, ne močiutei) galima panaudoti sudžiūvusį batoną, kuris gulinėja (arba ritinėjasi) duoninėje ir jį gaila išmesti (aš tai radau kitą išmetimo būdą, dėl kurio negriaužia sąžinė - išmetu paukščiams pro langą). Nes mano močiutė nieko neleidžia išmesti - net margarino dėžutės, nes AFDRUG. O jei batoną išmestum, tai o Jėzau, koks uraganas pakiltų namuose. Čia susiduria dvi skirtingos žmonių natūros, nes aš tai esu išmetimo dievas (ir dar mano kiniškas horoskopas - drakonas). Nieko man negaila, tik mažų šunelių. Minimalizmo savybę paveldėjau iš tėčio (skirtumas tik tas, kad jis nieko neišmesdavo, nes jis tiesiog netvarkydavo namų, bet man leisdavo viską išmesti). Man baisiausia, kad žmogus taip prisiriša kartais prie kokio rakando, kad nebeįsivaizduoja savo gyvenimo be jo. Tokie žmonės beveik prarasti. Tikiuosi tokia aš niekada netapsiu. Kitas levelis - prisirišimas prie kažkokio daikto padėjimo VIETOS, praktiškai nepagydomas atvejis. Bandžiau taikyti įvairias terapijas šiuo atveju. Galu gale tą objektą išmečiau į konteinerį, o ant viršaus dar užkroviau šiukšlėmis iš visų namų kambarių. Deja, kitą dieną jis stovėjo toje pačioje vietoje ištrauktas iš konteinerio, garantuotai net ir nepraplautas. Pasišlykštėjimui dar pridėsiu faktą, kad tai buvo dantų šepetėlių laikymo indas pripelijusiu dugnu.
Jeigu jūs irgi esate tokios nenusakomai mane nervinančios prigimties, galite šią sriubą sau pasitiekti iš margarino dėžučių.
Sriuba - tai reikalas, kuriame praktiškai suklysti neįmanoma. Jeigu dar jinai trinta, tai išvis tada virtuvės pradinuko lygmuo pasireiškia. Deja, ši sriuba, remiantis recepto originalu, suklaidino mane kaip reikiant! Tikėjaus, kad ramiai galės pavalgyti bent keturi žmonės, bet jos užteko man ir vos liko antram bliūdeliui. Dėl to perspėju - tas kiekis, kurį aš nuorodau, tinkamas dviems žmonėms. Broliai seserys, imkit manęs ir klausykit ir tatai klausydami permanykit, nes aš rimtai čia perspėju, kad po nežiopsotumėt žvairai į puodą su klausimu savo akyse "O kur sriuba". Dar vienas toks pastebėjimukas - man sriuba išėjo ITIN tiršta (tai jau trečias didžiosiomis raidėmis parašytas žodis tekste, todėl reikia atkreipti dėmesį, kad tai ITIN svarbu), nors grietinėlės pyliau net daugiau nei reikia. Todėl gamindama antrą kartą, po ranka turėčiau dar vieną grietinėlės indelį. Bet užtat buvo labai skanu, neprireikė nei druskos, nei pipirų. Skonis tikrai stiprus, todėl turint šalia grietinėlės, galima dar ir pareguliuoti tą stiprumą.
Receptą priskyriau visai cool kategorijai, nes nėra jis visiškai jau prie pigiųjų. Labiau nuskils tiems, kurie turi vyno bonką kur slapčia pasidėję, tada nereikės jo pirkti. Nors kažkada internete guglinau kuo pakeisti vyną recepte, tai galima kažkaip esant reikalui ir su vyno actu pašmaikštauti. Mano vyno bonka buvo atlikus nuo Kalėdų, tai ITIN retas atvejis. Jis buvo iš organiškų vynuogių ir su gražia etikete. Deja, aš padariau neatleistiną nuodėmę - likutį išpyliau. Gal iš pykčio, kad nebegaliu daugiau gerti alkoholio (mano organizmas tam intensyviai priešinasi). Kvailai padariau šiaip. Galėjau dar kur nors jį panaudoti. Įdomu būtų užsišaldyt vyno kubelių ir po to juos dėti į vodkos kokteilius. O, kaip aš norėčiau prisigert iki žemės graibymo ir kad nieko man nebūtų!
Pakartosiu dar kartą: DVIEMS žmonėms reikės:
sauso balto vyno bonkos (siūlau pirkti bonką ir po to likusiu vynu pasimėgauti. Nebūtinai prie sriubos), iš kurios receptui naudosime 237 ml (aš labai tiksliai šį kartą laikiausi visų nurodymų, kita vertus, kaip sakoma, mililitras šen, mililitras ten, toks jau tas gyvenimas);
1 v. š. alyvuogių aliejaus (reiktų sugalvoti kažkokį kodinį pavadinimą alyvuogių aliejui. Manau, vadinsiu jį nuo šiol Olimpo skystu auksu);
1 vidutiniško dydžio svogūno, supjaustyto jau;
12 ištrėkštų vampyro priešnuodžio skiltelių. Aš tai kaip česnako mylėtoja stengiausi kuo didesnes skilteles išsirinkti;
946 ml bilenkokio sultinio;
lauro lapas;
maždaug pusė lietuviško prancūziško batono, sugabaliukinto (kodėl aš taip vadinu bagetę, jums kyla klausimas. Man tiesiog kažkaip neapsiverčia liežuvis to batono iš Iki su xz kuo viduje vadinti realiu ir tikru prancūzišku batonu, nes skamba diletantiškai. Gal taip galėčiau pavadinti batoną už pitaką iš kokios nors kepyklėlės senamiestyje, bet kaip sakoma Iki arčiau namų...);
riebiausios grietinėlės indelis (nepamenu, kiek ten dabar tiksliai jame mililitrų, man rodos 200 ar 250) + dar vienas indelis AFDRUG;
galima parmezano (nors recepto originale naudoja griujerio sūrį. Aš taip guglinau, kur jo būtų galima nusipirkti, kad net dūmai rūko, ir vistiek neradau).
Gaminimas užtrunka ilgokai. Čia ne picos pašildymas mikrobanginėje, kurios aš realiai net ir neturiu.
Pradedame nuo didelio puodo paėmimo. Juokas čia. Juk sakiau, kad sriubos dviems žmonėms tik išeis. Užteks ir mažesnio puodo. Pilame aliejų ir užkepiname svogūną su česnakais kokias 10 minučių. Iš pradžių išsigandau tokio ilgo kepinimo, bet reikia nusistatyti ne per didžiausią ugnį. Jeigu pradeda biški prisvilti, galima šlakelį vyno įlašinti ir su mentele nudrožti nuo dugno degėsius. Man biški prisvilo, nes aš ir lygioj vietoj sugebu užkliūti už ko nors. Praėjus 10 minučių, supilame visą vyną (tik ne visą bonką), uždengiame puodą ir paliekame tušintis vėl 10-čiai minučių. Ugnį reikėtų dar labiau sumažinti. Jau po namus po truputį ima sklisti rūgšties kvapelis. Retkarčiais šiaip reiktų tuos besiburbuliuojančius svogūnus ir česnakus pamaišyti, nes AFDRUG (kaip matote, šiame recepto šis žodis labai reikalingas) prilips prie dugno.
Kai praeina nurodytas laikas, pilam ant svogūnų tušonkės sultinį ir metam lauro lapą į vidų. Viskas užverda ir teverda 20-30 minučių. Aišku, per ta laiką pamaišom karts nuo karto, bet negi jūs, skaitytojai, tokie durni esat, kad pastatot puodą virti ir niekada neprajudinat viralo.
Gerai, laikas praėjo. Galima išimti lauro lapą. Vargšas jis tarp prieskonių. Tikrąją to žodžio prasme jį išnaudoja ir po to išmeta. Visai nesvarbu, kad didingais antikos laikais visokių olimpiadų laimėtojus vainikuodavo šio kilnaus medžio vainikais. Bet esmė čia ne lauro lape, o batone - tartiufe (tipo nes jis apsimeta prancūzišku, nors pagamintas Ukmergės gatvėj arba kokiam kitam neprabangiam Vilniaus rajone).
Reikia batono gabaliukus sudėti į sriubą ir palikti vėl 10 minučių, kad batonas normaliai sudrėktų. Tada sriubą galima pertrinti. Kaip matote pirmojoje nuotraukoje, mano sriuboje liko šiek tiek batono gumuliukų, bet tai nieko baisaus. Tiesiog ten buvo kampiniai gabaliukai su stora žieve (nors pala. Dabar aš pasimečiau - kaip vadinasi duonos luoba? Tipo ta kieta, kur ant viršaus, turiu omenyje? Žievė?) ir blenderis jų neįveikė. Ai, prisiminiau - pluta. Tai jo, pluta biški kieta buvo.
Petrinus sriubą, ją dar užkaitiname ir sumaišome su vienu indeliu grietinėlės. Kitą indelį naudokite, jeigu norite skysčiau/švelniau. Ant viršaus dar galite užsiberti parmezano, nors mane tai jis jau pradeda nervint. Visur, matai, tinka jis, tipo sūrių karalius.
Perlinė sriuba
Nors iš tokio pavadinimo turbūt tikiesi žmogus mažiausiai Chanel kostiumėlio, jo čia nėra ir jo nėra mano spintoje taip pat.
Sriuba geras daiktas. Jeigu man reiktų rinktis, ar sriuba, ar naujas rankinukas, aš pasirinkčiau rankinuką. Nes aš materialistė. Bet vistiek mėgstu virti sriubą. Man patinka virimo procesas, po kurio aš nebenoriu tos sriubos valgyt. Man nepatinka, kad visąlaik pas mane sriubos lieka kitai dienai, bet kitą dieną aš tingiu ją šildyti ir išpilu į klozetą. Dėl to aš esu siaubingas žmogus ir mane vis dar išberia spuogais. Bet aš tiesiog negaliu prisiverst valgyt likučių nuo praeitos dienos (išimtys: tortai, pyragai, pica, balta mišrainė).
Ši sriuba man patiko, nes joje panaudojamas neatpažintas virtuvės objektas: perlinės kruopos, kurias valgo paukščiai ir pradinukai. Aš žinojau, kad tokios yra, bet niekada nebuvau jų pirkus. Dabar jau buvau.
Kai pamačiau šios sriubos receptą čia, iš karto žinojau, kad aš ją gaminsiu. Tai beveik cool receptas, nes beveik visi ingridientai mėtosi namuose. Man gailiausia, kad sriubai neturėjau galimybės panaudoti kitokių rūšių grybų, išskyrus pievagribus elementaris. Dėl to kalta sušikta Iki parduotuvė prie mano namų. Logiška, kad aš eisiu į ją, nes kitur eiti man tiesiog neapsimoka. Bet užtat toje kvailių Iki galima rasti šparagų arba tailandietiškų prieskonių rinkinį už 14 lt. Bet tik ne kokių nors kitokių grybų.
Norėčiau paraginti taip pat bankrutavusius studentus, į kuriuos, pastebėjau, labiausiai ir orientuoju savo virtuvę, išbandyti šį receptą. Taip galima grūdais paįvairinti savo racioną (nu nes perlinės kruopos tai grūdai, aš taip manau?), o grūdai yra labai svarbūs. Rimtai jie labai svarbūs yra, bet juk svarbu yra ir dorai gyventi, nemeluoti. Bet jeigu reiktų rinktis, ar perlines kruopas, ar šokoladą, aš rinkčiausi šokoladą. Gal ir net tuoj eisiu jo nusipirkt, tik prieš tai turiu pabaigti receptą. Nes jei dabar nebaigsiu, tai ir po to niekada nebaigsiu. Jeigu reiktų rinktis - baigti ar nebaigti, aš nežinau, ką rinkčiausi.
Be to, kad panaudojau tik vienos rūšies grybus, daugiau niekaip nemodifikavau recepto. Tik dar šiek tiek pakeičiau proporcijas.
Išvirti sriubos dviems žmonėms ir kad dar atliktų ant išpylimo į klozetą, reikės:
1 l sultinio (tiks bilenkoks, mano aišku buvo iš kubelio. Iš NEekologiško kubelio);
100 g jau išvirtų perlinių kruopų (žinau tiksliai, nes pirkau, kur jos padalintos į pakelius po 100 g);
1 ilga ir stora morka (nekomentuosiu šio produkto, nes jis man kelia nešvankias mintis. Bet jį reikia supjaustyti kubeliais, tada nešvankios mintys dingsta);
1 didelio svogūno irgi susmulkinto (čia galima daryti, kaip kas nori, aš turėjau pusę svogūnis vulgaris ir mažytį raudonąjį sovgūną, juos ir panaudojau);
4 skiltelių ištraiškyto česnako;
3 saliero stiebų, supjaustytų kažkaip link smulkumo (salieras man šiaip irgi tokia kol kas intriguojanti daržovė);
grybų (kuo įvairesnių, tuo geriau, kuo daugiau, tuo geriau. Jie labai skaniai suverda šitoj sriuboj);
2 a. š. čiobrelio (ta prasme džiovinto);
virtuvės elegancijos komplekto - pipirų, druskos, alyvuogių aliejaus.
Svarbiausia gaminimo eigos dalis - išsidėlioti daržoves ant lentelės kaip mozaikines plyteles.
Vienu žodžiu, gaminimas yra toks lengvas, kad net gėda. Pradedame puodo paėmimu iš spintelės/lentynos. Į jį pilame alyvuogių aliejaus ir pakepiname morką penkias minutes. Tada prie morkos prisijungia svogūnas, salieras ir česnakas su čiobreliais, nes jai reikia vyriškos draugijos. Puode vėl apie 5 minutes vyksta daržovių orgija. Deja, tai trumpas malonumas, nes tada į puodą ateina grybas. Jis, būdamas nei daržove, nei augalu, sugadina visą vakarėlį. Bet salieras jam sako "Gal nori išgerti alyvuogių aliejaus?". Aišku, grybas nori. Dėl to orgija pratęsiama dar maždaug 10-15 minučių. Šventė baigiasi, nes reikia įpilti į puodą sultinį. Daržovės liūdi. Sultinys bando užvirti. Jam pavyksta. Verdame kažkur pora minučių. Belieka suberti į puodą kruopas, gerai išmaišyti ir patiekti.
Mano pastebėjimai tokie: skanu ir sotu. Tikrai virsiu dar 3 kartus, nes tiek turiu perlinių kruopų pakelių. Tikrai dar virsiu vieną kartą, kai grįšiu į Kauną, nes savo šeimą reikia pramokyti pigiau apsisukti virtuvėje.
Skanu man buvo ir su grietine, ir be grietinės. Vienaip ar kitaip, grietinė čia tinka. O duonos man kažkaip neprireikė, nes ir taip daug visko buvo bliūde. Bet pasaulyje vaikšto visokie asmenys, kuriems įkalta, kad sriuba turi su duona būti. Tai jiems galit duot duonos.