Prisirišimas
Prisirišimas, tai keistas reiškinys. Prisirišame prie aplinkos, žmonių, net daiktų. Ar tai sveika, ar visiškai kenksminga? Turbūt, kaip ir daugelis dalykų, tai priklauso nuo situacijos. Galime būti prisirišę prie žmonių, kuriems neberūpime, prisirišę prie praeities ir negalime judėti pirmyn. Kartais prisirišimą įsivaizduoju kaip mažą vaiką, negalintį niekada paleisti mamos rankos. Taip jaučiamės saugūs, mylimi. Tačiau norint augti, reikia tą ranką paleisti. Šitą faktą pamirštame, patys nejučia išaugame iš tų žmonių, prie kurių esame prisirišę, bet vis tiek nepaleidžiame tos rankos ir užstringame. Man pačiai sunku paleisti, bet tuo pat metu jaučiuosi užstrigusi su tam tikrais žmonėmis. Norisi kažką lipdyti, nors tai turbūt prie nieko šviesaus neveda. O kodėl mes laikomės įsikibę tų žmonių? Man tai taip atrodo paprasčiau. Pažįstu tuos žmones labai ilgą laiką, turiu su jais daug bendrų prisiminimų. Atrodo, kad jie mane gerai pažįsta ir aš juos. Bet ar tai tiesa? Nejaugi per tiek laiko nė vieni nepasikeitėme, neužaugome? Galbūt tai iliuzija, kad vienas kitą dar pažįstame. Galbūt su tais žmonėmis turiu tiek pat bendro kaip ir su nepažįstamu praeiviu. Per daug klausimų, per mažai atsakymų šiam pasaulyje. Bet tuose klausimuose galima rasti atsakymus. Sustoti ir pradėti formoluoti klausimus yra svarbiau, negu ieškoti bereikšmių atsakymų. Iš pradžių tai gali kelti nerimą, stresą, bet tai yra normalu. Klausimai padeda pradėti spręsti problemas. Dabar aš nebenoriu būti užstrigusi, prisirišusi prie mokyklos laikų, bendraklasių, tų „senų gerų laikų”, kurie kažin ar iš tiesų buvo tokie geri. Noriu judėti pirmyn, augti, pagaliau paleisti tą ranką, nors tai gali būti ir labai skausminga.
-vienaragiaiegzistuoja
